Pereiti prie turinio Į pradžią / Naujienos / Akcija „Tu – man, aš – tau!“

Naujienos

Švenčiame mylimo Kaimyno, Mokytojo, Profesoriaus Algio Mickūno jubiliejų

mickunasmazaŠiemet kraštiečiui filosofui Algiui Mickūnui sukanka 80 metų. Širdingiausi sveikinimai.

Susėskim, Mokytojau, ant zuslano kaimyniškai pasišnekėt...

Žmogaus stiprybė – kylant į aukštumas kelti kitus su savim. (Prof. Algis Mickūnas)

Prasmingi tie apvalaini žmogaus keliaujamo kelio pasaulyje matmenys. Akimirkai sustabdo laiką. Nukreipia žvilgsnį atgalios. Leidžia pabūti dabartyje. Nušokdina ateitin. Ir tas nukeliautas–tebekeliaujamas kelias kaip tekanti saulė nušvinta.

Mokytojau, Jubiliejinis aštuoniasdešimtasis gimtadienis sodina ant to paprasto zuslano Krikliniuos, Jūsų įvardytam ROJUJ. Deda ant balta, švente, Pyvesos vandeniu ir Banionių viensėdžio vėjais kvepiančia staltiese užtiesto, tvirtai suręsto stalo dar šiltos juodos duonos kepalą. Kviečia atsilaužti gabalėlį (tikroji duona juk laužoma), pasigardinti šviežiai muštu sviestu, dalintis su kaimynais ir atsilapoti kaimyniškoms šnekoms. Jų skalsu. Nes skalsu pasauliui atiduodamo gyvenimo, aistringai su meile šokamo kūrybos šokio. Tas senas, stiprumo, brandumo, patvarumo, tikrumo kupinas žodis – skalsa – mūsų mitologijoje įgauna gausos, palaimos ir pilnatvės deivės vardą. Regis, ji – Jūsų keliaujamo kelio palydovė, Mokytojau. Tebūnie skalsūs ir pašnekesiai.

Gimtieji namai. Aistringa trauka. Po kokius žemynus okeaniniai vėjai begainiotų jie visuomet kartu – neatskiriami, neprarandami, Mokytojau. Juk viskas prasideda nuo jų. Žvilgterėkim į dar šviežumu tebegaruojančius rašytinius atsivėrimus pasauliui – atsiminimus ROJUS. Įkalbėjom rašyti. Dabar išvydom tikrą grynuolį. Ne rašytą, bet sušoktą sodriais žodžiais pagal to meto vaiko akimis regėtą ir atmintin įsidėtą tikrovę, kupiną to meto grynos kalbos-tarmės, jau seniai begirdėtų žodžių – zuslanas, uorė, procė, zabova, ragatkės, virvintai, nuolat dirbamų kaimiškų, laiko ratu besisukančių darbų, akylai stebimo suaugusiųjų pasaulio, istorinio laiko srovenimo. Kokia tu man brangi, kaip sielai artima, gimtinėj ošianti žalia pušele, nes ten vaikystėn takas bėga – į rojų, kuriame gimiau. Daug praskriejo dienų ir metų, daug džiaugsmingų ir skaudžių nuotykių, kurie užklojo sluoksniais tą rojų, bet jis vis nušvisdavo gyvenimo viltimi ir viso gyvenimo prasme, ir aistringu noru vėl būti jame,– jau atsiminimų pradžioje skleidžiasi Jūsų stiprybės priežastis. Nuostabūs tie prigimtiniai dalykai: Mat iš prigimties kojos yra basos ir jos pačios moka ir gali mūsų sudėtingas bei modernias galvas pamokinti, kaip reikia vaikščioti per įvairias vietas. Einant per jauną žolyną, galima kulniuoti be jokios atodairos, bet, einant per akmenėtą lauka, reikia – ir tai kojos žino – pirma dėti pirštus ir apsaugoti pado vidurį, kuris yra jautriausias. O einant per tik nupjautų rugių lauką, kojos pačios šliaužia, nes tiesiog jaučiasi, kad kulniavimas ar vaikščiojimas ant pirštų galų garantuoja skausmingą įsidūrimą. Ir iškeliavimas iš ROJAUS į Vakarus nebaisus – ramina vaikiška patirtis: O kur tie Vakarai – aišku, mums, vaikams, buvo ten, kur leidžiasi saulutė, nes mes tą gerai atpažinom iš dainuškų: o vakarai tyliai nuraudę taip nežėrėjo niekados. Netgi Amerikoje, įsėdus į paskirtąjį traukinį ir matant nuoširdų amerikonų bendravimą, kyla sąsajos su paliktu ROJUMI: toks amerikonų atvirumas labai priminė mūsų vaikystės jaukų ir džiaugsmingą pasaulį, kuriame žmonės kalbėjosi atvirai, be baimės ir net su nepažįstamais buvo draugiški. Vaikystės rojus keliauja į nežinomus pasaulius – šaknų nenukirsi. Tėviškė, jos kalba, prigimtiniai dalykai, čia įgyta gyvenimiškoji patirtis – brangiausias turtas, kuriuo dalijatės su visais. Visur. Visada. Ne kiekvienas išdrįsta pripažinti kaimietišką kilmę. Jūsų atsakas toks stiprus: Dauguma Lietuvos minties galiūnų yra kilę iš kaimo ir puikiai suprato dvasinį gyvenimo ten kuklumą, vertino paprastų žmonių išmintį, dar nesugadintą įvairių pasaulio „gelbėtojų" – fašistų nacistų ir komunistų. Ta išmintis gauta tiesiogiai, atsiradusi gėlynų, medelių, kvepiančių vaisių, kaimo dainų aplinkoje. Tai man ir dovanojo Krikliniai: gebėjimą matyti, girdėti ir suprasti pasaulį, kitus ir save su nekaltu atvirumu. Man yra tekę girdėti daugybę rimtų kalbų, pažinti daug margos žmonijos, bet vis tiek, sugrįžęs į Kriklinius, sutinku čia daug tikrų žmonių. Tą patį liudijot ir susitikimuos Panevėžy, Pasvaly, Krikliniuos: Kai turi gilias šaknis, gali išaugti stipriu medžiu. O svetur Jūsų prisipažinimas tapo savumo ženklu: Buvau ir esu kaimietis. Gvatemaloje už kažkokius nuopelnus man buvo suteiktas garbės daktaro vardas. Kalbą pradėjau taip: „Gerbiama publika, aš visgi esu kompensito (mužikėlis)". Salė prapliupo ploti. Labai visiems patiko, kad profesorius yra paprastas žmogus.

Ištikimybė savajam kraštui dosniai atsilygina. Dovanojama gyvenimo pilnatvė. Nuo gimtųjų namų zuslano ji taip puikiai matoma. Čia Šviesos arkos išskleidžia erdvę („pasisavinu" Jūsų kolegės Atėnų universiteto dėstytojos dr. Claire Elaine McCoy Jums skirto eilėraščio žodžius). Pasižvalgykim po ją kiek pajėgsim.

Filosofija. Iškart kyla ūpas uždainuot: vien tik ji užvaldė protą ir jausmus! Bet tebūna rimtai. Gyvenimas ant Sokrato kelių. Skirtas tik išrinktiesiems. Patirčių būta visokių: kareivio, fabriko darbininko, inžinieriaus. Bet: Supratau, kad be filosofijos nei tikslieji, nei humanitariniai mokslai neįmanomi. Filosofija neleidžia pabėgti nuo pagrindinių problemų, o šios nėra asmeniškos, jas atvėrus, iškyla visiems rūpimi dalykai. Tie rūpimi dalykai išsiskleidžia į beribiškumą. Pirmiausia prabyla gyvenimas su fenomenologija – Jums priklauso visame pasaulyje pripažinto fenomenologijos autoriteto titulas. Toliau – keliaujančiojo filosofijos profesoriaus titulas: paskaitos žymiausiuose pasaulio universitetuose, studentų ir jaunųjų mokslininkų, kuriuos vadinate dukrelėmis ir sūneliais, ugdymas Japonijoje, Indijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Gvatemaloje, Peru, Kanadoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, JAV, Lietuvoje... Globalizacijos studijų centro Gvatemaloje įsteigimas, mokyklos Ekvadore liudija atsakomybę už sunaikintas civilizacijas, už tų nualintų senųjų kultūrų šalių žmones. O kiek rašytinės kūrybos: knygų, mokslinių straipsnių, studijų? Neįmanoma spėti surokuoti. Kūrybos vaisiai auga geometrine progresija. Kiek tarptautinių mokslinių konferencijų, simpoziumų, kuriuose kaip duona ir druska buvo ir tebėra reikalingas Jūsų mokslinis žodis. Dar pridėkim Tarptautinius Husserlio, Merleau-Ponty ratelius, Tarptautinę J. Gebserio draugiją, projektų galybę. Ir tai ne viskas...

Savęs atidavimas pasauliui, kitaip nepavadinsi. Kas suskaičiuos, kokia to atidavimo dalis priklauso Lietuvai... Tik darbai, kūryba, pareiga, meilė atsakys į šitą klausimą. Štai ant stalo gulasi gražuolės Lietuvoje dienos šviesą išvydusios knygos: Per Fenomenologiją į dzenbudizmą (2012), Estetika: Menas ir pasaulio patirtis (2011), Summa Erotica (2010), Filosofijos likimas (su Arvydu Šliogeriu, 2009), Pastovumas ir tėkmė (2007), Demokratija šiandien (2007), Visa aprėpianti dabartis (su Arūnu Sverdiolu, 2004), Fenomenologinė filosofija (su Davidu Stewartu, 1994). Filosofijos poezija. Šokanti, dainuojanti. Dabartinės demokratijos pamatinių klausimų apmąstymas. Dar nuolatinės transatlantinės kelionės Lietuvon, paskaitos mūsų universitetuose, Santaros–Šviesos, Baltųjų Lankų susibūrimai.

Ne kiekvienas yra kviečiamas į aukščiausio lygio susitikimus, konferencijas: spalio pradžioje Vilniuje vykusiame neformalaus Europos Sąjungos Tarybos Vystomojo bendradarbiavimo darbo grupės susitikime skaitėte pranešimą apie kultūros svarbą, Mykolo Romerio universitete skaitėte paskaitą Europos esmė. Tik dabar atsiskleidė naujiena: universitete dirbate kaip ES Visuotinės dotacijos projekto Paradigminiai šiuolaikinės Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai ir europinė erdvė mokslininkų grupės narys. MRU HMI Kino klube dalijotės įžvalgomis, kas bendra tarp Friedricho Nietzscheės filosofijos ir Stanley Kubricko filmo 2001 m. kosminė odisėja.

Lapkritį vėl laukė Mykolo Romerio universitetas, tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Japonija ir Europa globalioje komunikacijoje buvote nepakeičiamas. Dar viena paskaita, skirta vizualiosios komunikacijos problematikai VGTU Architektų rūmuose (paskaitų temos Vizualumo strategijos: regimybės užtušavimas). Nebeįmanu suprasti, kaip galima visur suspėti ir tokią įvairovę aprėpti. To paties universiteto surengtame jubiliejiniame susitikime Mąstytojo prof. Algio Mickūno kūrybinis kelias globalios kultūrinės sąveikos kontekste karaliavo Jūsų patirtis, Jūsų išmintis: Mokytojavimas yra mokinimasis, kurio niekada nereikia nustoti. Skleidėsi obuolių, žibuoklių kvapas, kvepėjo mamos virta sriuba su ryžiais, lietuviškos kalbos grožis.

Nusišypsosit akinamai, Mokytojau, girdėdamas šiuos vardijimus ir natūraliai išdėstysit: Mano gyvenime dabar tiek darbų!.. Su lietuviais studentais Lietuvoje jau esame išleidę aštuonias knygas, pavasarį išeis dar trys. Trys anglų kalba šiemet pasirodys ir Amerikoje. Sutarėme, kad reikia naujos serijos knygų apie kultūrą. Sudarėme sutartį su leidykla, taigi rašysime krūvą veikalų. Mano aistra kyla, trokštu apie daug ką parašyti, atsiveria nebeišsemiami klodai. Nuostabi toji aistra darbui. Koks turi būti laimingas žmogus, galėdamas šitaip degti. Tarsite toliau: Mane pagauna aistra. Aš galiu joje dingti – rašyti knygas, užmiršti pavalgyti ir viską Žemėje!

Norisi įterpti vieną kitą žodį apie Jūsų darbų svorį filosofijos moksluose, bet gražiai kukliai užkirsit kelią tokioms kalboms pasakydamas: Nesirūpinu dėl „savojo įnašo" į filosofiją, į mokymą: jei toks ir yra, man tai – džiaugsmas, kai bendraujant atsiveria pasaulio gelmės, kosmoso didybė. Ar šis įnašas yra mano? Ne, jis – pasaulio, juk be šio aš nieko neturiu. Ir dar išsiliesite žodžiais: Filosofija – tai aistra išminčiai. O tai reiškia, kad noriu pažinti viską – nuo drugelio iki galaktikos, kad mane viskas domina. Filosofinė aistra – suprasti viską, nebijoti atsisakyti, įsižiūrėti, būti atviram, neužkrauti kito savo kategorijomis, leisti pasauliui prabilti per tave be tavo įsikišimo.

Mokytojo pašaukimas. Kilniausia misija. Tūkstančiai Jūsų dukrelių ir sūnelių visame pasaulyje liudija. Mano mokiniai – įvairiausių šalių, kultūrų civilizacijų atstovai. Iš jų sužinojau apie kitokius įsitikinimus, tradicijas. Kaip mokytojas, skatinau jų atvirumą, o tai padrąsino juos diskutuoti ir apie tokias paslaptis, kurių nerasi jokiuose mokslo veikaluose. Mano sūneliai ir dukrelės visame pasaulyje yra mano puikiausi draugai ir draugės. Kita skatiko pusė – tai lietuviška kultūra, kurios jie prisilietė per mane, ypač tokios paprastos, tiesioginės patirties, įgytos vaikystėje, kuri lig šiol man teikia džiaugsmą. Vėl aistringas degimas, kultūrų priėmimas, lietuvybės perdavimas, turtinantis žmogų ir pasaulį. Ir darbais patvirtinta nuostata: Mokytojo pareiga – kelti savo mokinius, jis, kaip alpinistas, kelia kitus į aukštybes, net aukščiau už save.

Štai ir atskleidėt paslaptį: iš kur tiek daug dukrelių ir sūnelių. Kas gi gali nesiveržti į tokio Mokytojo paskaitas, doktarantūras, akademinę bendrystę. Mykolo Romero universiteto doktorantas Juozas Vaičiukas, tituluotas Metų dėstytoju, atvirauja: Filosofas Algis Mickūnas yra pasakęs mintį, kuri apibūdina pedagogikos esmę: iškelti žmogų. Išgirdęs tą frazę aš kaip vaikas lėkiau per universitetą ir šaukiau: mįslė įminta, štai koks turi būti dėstytojas!

Į šiemet Vytauto Didžiojo universitete birželį vykusią tarptautinę konferenciją Gyvenimas ir fenomenologija: minint Algio Mickūno 80-metį suvažiavę iš viso pasaulio Jūsų sūneliai ir dukrelės, akademiniai bičiuliai dalijosi įžvalgomis, skirtomis Jūsų mokslui. Variacijos kosmoso tema: A. Mickūnas, G. Deleuze'as, A. Mickūnas ir E. Levinas: veidas į veidą, Estetika ir erotika Mickūno filosofijoje, Kosminis šokis Algio Mickūno filosofijoje, Mickūniška kosminė estetikos aistra, Grindžiančios vertybės: Mickūnas apie vertybę, Dzen ir Algio Mickūno fenomenologija, Istorijos problema Algio Mickūno filosofijoje – tokios konferencijos temos apvainikuoja Jūsų Jubiliejų.

O Lietuvos universitetų karūnos? Ar ne garbingiausias pripažinimo ženklas. Klaipėdos universitetas Garbės Daktaro karūną uždeda pirmasis dar 2000-aisiais. Vėliau, 2011-aisiais, susitinkame, Mokytojau, Vilniuje, šventų Jonų bažnyčioje – Jums suteikiamas senojo Vilniaus universiteto Garbės Daktaro vardas. Skiriamas už ypatingus nuopelnus fenomenologijai ir kitiems filosofijos mokslams, ir už akademinio bendradarbiavimo su universiteto mokslininkais plėtojimą. Iškilmės, kokių dar nesam regėję, virsta ir mums naujos patirties įgijimu, dvasios pasisotinimu. Išgirstame naujojo Garbės Daktaro kalbą – Mokytojo kalbą: ne tik pačiam kilti, bet pirmiausia padėti pakilti kitiems. Iškeliate mokslo vertę: Be mokslo mes neturime nei demokratijos, nei atvirumo, nei atsakomybės. Atsiminkime, kad Vakarų civilizacija gimė kartu su filosofija, kuri atsirado kaip mokymo būdas. Nuskamba Šiaurės Atėnų vardas: Ir Lietuva, ir Vilnius, ir Vilniaus universitetas tapo Šiaurės Atėnais – švietimo vieta, be kurios Rytų Europa būtų gal dar ilgai skendusi tamsoje. Pirmąkart turbūt Vilniaus universiteto įkūrimas istoriškai prilyginamas filosofijos mokyklų kūrimui senovės Graikijoje. Didžiausia gyvenimo karūna, – įvertinate Garbės Daktaro vardo suteikimą. Džiaugiamės, didžiuojamės, mylime. Stojame į beveik per visą bažnyčią nusidriekusią sveikintojų eilę. Kiek daug Jūsų bičiulių. Po metų dar viena karūna: Mykolo Romerio universitetas už nuopelnus nepriklausomai Lietuvai, humanitarinių ir socialinių mokslų plėtrai, kultūros puoselėjimui, jaunosios humanitarų kartos ir produktyvaus akademinio bendravimo gebėjimų ugdymui, reikšmingus šiuolaikinės filosofijos, hermeneutikos, semiotikos, fenomenologijos, egzistencializmo, politikos ir demokratijos teorijų mokslinius tyrimus suteikia Garbės Daktaro vardą. Vėl keliaujame Vilniun, kad kartu būtume tokią prakilnią dieną. Įteikiamos Garbės Daktaro regalijos. Vėl paskęstate bičiulių glėbiuose. Mano pareiga pakelti žmogų, pamatyti to žmogaus spinduliavimą, vertybę. Linkiu būti tikrais mokytojais ir mokiniais, kaip sakė žmogus iš Lamanšo: pasiekti nepasiekiamą žvaigždę, – toks Jūsų atsakas ir nurodyta siekiamybė mums visiems.

Skalsu gyvenimo pilnatvės. Tik išfragmentuota ji. Visą pilnatvę iššnekėti prireiktų ne vieno tomo. Visumą pajutom. Prisiminkim Dr. Russell J. Cook iš Lojolos universiteto (JAV) žodžius Jis davė mums viską, mes jam nedavėm nieko..., dedančius antspaudą ant Jūsų gyvenimo pilnatvės.

Apsukome ratą. Gimtinė šaukia. Ji dar neiškalbėta. Vėl bandysim skaičiuoti: kiek kartų gimtieji Krikliniai sulaukia savojo sūnaus. Vasara, ruduo, žiema ar pavasaris, Mokytojau, Jūsų kelias vis suka į gimtąjį kraštą, suka per visus darbus, kūrybą, akademinius rūpesčius. Ir vis sulaukiame Jūsų džiaugsmingo: sugrįžau į namus. Didžioji dalis tenka Krikliniams. Čia, pusseserės Janinos Stašytės namuose Jūsų prigimtinis zuslanas. Ant jo atsisėdęs jaučiatės kaip ant Sokrato kelių. Pusseserės ūkis, darbai – Jūsų ūkis ir darbai. Kaip gera matyti Jus kraunantį šieną į uorę, skaldantį malkas, skutantį bulves, padedantį kepti duoną. Viskas tikra. Čia turbūt didžioji gyvenimo pilnatvė. O kokia gardi ta naminė duona, dar gardžiau, kai šviežiu naminiu sviestu užtepat riekę. Ir koks nuostabus purienų žydėjimas gimtinėj. Karts nuo karto Jus gražiai pasigrobia šauni, gyvenimo aistros kupina Kriklinių bendruomenė. Jos žmones kaip savų saviausią sodina prie bendro vaišių stalo, įrašo į bendruomenės narių knygą – tampat teisėtu Kriklinių piliečiu. O jau po visų oficialumų traukiat kartu su balsingais kaimynais gražiausias dainas, iš vaikystės atėjusias ir neužmirštas, šokat šokius paprastus ir įmantriausius, savąja aistra užkrečiat visus kaimynus. Tikros kaimyniškos uliavonės. Tuomet Krikliniai dunksi taip, kad net Pasvaly girdėti.

Bet Pasvaliui nepavydu, jis irgi nepėsčias: va ima ir pareiškia savo teises į susitikimo su Jumis, Mokytojau, laimužę. Ir keliaujat Pasvalio miestan. O kiek tokių keliavimų būta – bus. Tikrai likiminė buvo toji 2007 metų lapkričio 15 diena, kai į Pasvalio Mariaus Katiliškio viešąją biblioteką, į CIVITAS klubo diskusiją atvykote. Tuomet ir prisipažinote esąs kaimynas, Kriklinių krašto vaikas, gimęs ir augęs Banionių vienkiemyje. Iškart ir atsivėrė asmenybės žavesys, apie kurį jau buvome girdėję, paprastumas, prasidėjo iki šiol tebesitęsianti bičiulystė. Kalba tuomet sukosi apie demokratiją. Lietuvoje demokratijos nėra, jos nenori viešojo intereso neginantys politikai, – dėstėte visą tiesą pasvališkiams. Sužavėjote atvirumu, kvietėte palaikyti viešąją erdvę, kaip pamatinę demokratinę instituciją, susietą su valstybės nepriklausomybe. Po metų atsiviliojome jau kaip saviškį kraštietį, kaimyną, dėdę – tokiais vardais prašėte vadinti, kad iškalbėtumėt savąjį nepaprastą gyvenimą. Sugrįžtu namo, – tokie buvo Jūsų pirmieji žodžiai. O toliau – gyvenimas nuo Kriklinių iki grįžimų Lietuvon. Kaimo žmonės turi daug sveiko proto, todėl turi daug talento, – pripažinote lietuviško kaimo pranašumą. Bičiuliškai bibliotekos salėj skambėjo Jūsų kartu su krikliniečių ansambliu Kryklė traukiama Kartu užaugom ir kitos dainos. Išlydėjom. Ir vėl ilgėjomės Jūsų. 2009-ųjų pavasarį jau kvietėme rimtai paskaitai, užvardintai Lietuva ir globalizacija. Ir čia išlikote savų saviausias: Globalizacijos buldozeris lėkštas lėkštutėlis, jokio gilumo jis neįneša. Globalizacija iš žmogaus reikalauja prarasti žmogiškumą. Sielos, ir tos nebereikia. Paėmei tabletę – džiaugiesi, kitą tabletę – liūdi. Nėra paprasto žmogiško džiaugsmo ar liūdesio. Ir lietuviškoji tapatybė susvyruoja: Dabar išstumiama lituanistika, atseit, reikia anglistikos. Juliaus Greimo lituanistikos centrą Vilniuje išstūmė į užkaborį. Ir čia globalizacija naikina skirtumus, įvairovę, pasaulinį turtą.

2010-ieji. Rugsėjis. Svajojom, planavom, geidėm susitikti Pasvaly. Surengti neseniai pasirodžiusios protą kaitinančios knygos Summa erotica sutiktuves, aprodyti dovanotų knygų, rankraščių parodą. Bet buvom geri, linkę bičiuliškai „dalytis" Jumis su kitais, lygiai taip pat trokštančiais Jūsų žodžio, Jūsų bendrystės. „Atidavėm" Jus Panevėžiui. Bet gi vis tiek suradot tarp savųjų įsipareigojimų laisvą dienelę mums. Nudžiugom taip, kaip laimingai vaikai. Deja, paskutinę minutę Vytauto Didžiojo universitetas išplėšė Jus iš mūsų. 2011-ųjų birželį Krikliniuose kartu šventėme oficialų Jūsų pripažinimą šio krašto piliečiu ir buvome vainikavimo ir įrašymo į Kriklinių bendruomenės Garbės narius liudininkais. Dar ne kartą norėjom Jus ištraukti iš didžiųjų akademinių centrų, bet dažnai pralaimėdavom. Įsipareigojimai lieka įsipareigojimais. Bet va šiųmetinį birželį atriedėjot kartu su dviem savo akademiniais sūneliais. Vėl po ilgesnio nesimatymo susėdame prie bendro stalo mūsų bibliotekoj, prisimename visus susitikimus, pasikieminėjimus ir duodame garo kalboms. Pradedam švęsti Jūsų jubiliejinius metus. Nueinam pasižvalgyti po mūsų rankraštyną, aprodyt Jūsų rankraščius, „suklodavotus" į archyvines dėžes. Paimate vieną, Jūsų jaunieji palydovai provokuojančiai klausia: o gal ji, ta archyvinė dėžė tuščia, iš kur jų čia tiek daug būtų. Ramiai pakilojate rankoje ir tariate: svoris. Filosofo žodis.

Pasvalio susitikimuose atskleidėte ir mūsų kalbos, dainų pasaulį, jų grožį. Lietuvių kalba yra viena iš pirmųjų ir mažai pasikeitusių indoeuropiečių kalbų. Gryna džiaugsminga poetika. Įsiklausykim: mamos, močiutės – 60 variantų, niekas to neturi. Kai rašau angliškai ir noriu, kad kalba būtų jautri, dinamiška, pradedu galvoti lietuviškai. Kolegos stebisi: Kaip gražiai rašai! – priminėte mums pamirštas vertybes. Iškėlėte dainų vertę: Lietuvių poezija yra aistri: lietuvių dainos kalba apie saulę su geidulingu draugiškumu, su džiaugsmu, bet be jokių ceremonijų. Poetas, dainius ir saulė šnekasi be tarpininkų, vienas kito užburti... Mūsų amžiuje tokie tiesioginiai džiaugsmai jau yra reti, mes jau beveik pamiršome, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas.

Va ir priėjome prie turtų, keliaujančių Pasvalin. Apie juos kalbamės jau nuo pirmo susitikimo. Ką gi reiškia, Mokytojau, tos per Atlantą laiks nuo laiko plukdomos siuntos. Jose neįkainojamos vertybės – rankraščiai, knygos. Atsakysit tvirtai – grįžimą namo. Taip, su kiekvienu siuntiniu, kiekvienu rankraščiu, knyga sugrįžtama namo, pas savus. Prasmingas kūrybos liudijimų patikėjimas saugoti savojo krašto žmonėms. Tie liudijimai jau gražiai surikiuoti, surašyti. Per 1000 rankraščių (moksliniai straipsniai, studijos, pranešimų tekstai anglų, lietuvių, vokiečių, ispanų ir kitomis kalbomis), bibliotekos Rankraštyne esantį fondą praturtina ir straipsniai iš įvairių pasaulio mokslinių leidinių. Nuolat didėja išeivijoje ir Lietuvoje leistų, bibliotekai dovanotų knygų (daugelis jų su autografais) kolekcija. Joje dabar per 200 vertingų leidinių. Su saulutės aistra, Pasvalio kaimynėms ir kaimynams, – nušviečia knygą Jūsų autografas. Kitoje – pamatiniai linkėjimai: Linkiu kilti į saulėtus šviesos takus ir nešti Lietuvai garbę. Autografuotos knygos – dviguba vertė. Jūsų Dovana ne statiška, dovana gyva: knygos keliauja iš rankų į rankas, rankraščiais įdomaujasi ne vienas, net atsirado vertėjų į lietuvių kalbą. Jie kelia aistrą mokytis anglų, vokiečių, ispanų kalbų. Daugelio rankose jau pabuvojęs išskirtinis Jūsų studijos Lietuviškai kalbant rankraštis. Lietuviui patiko žiedrus dangus ir jo atspindėjimas gėlių žiedrynėse, žibuoklėse, kaip daina sako, pilnose dangaus tyrumėlio. Čia lietuvis rado savo artimo meilę. Artimas juk tas, kas gyvena arti. (...) Ir lietuvio artimas buvo jo giminė, gimęs iš tos pačios gimtos ir surištas tuo pačiu krauju ir gyvenimo būdu. O tas artimas, kuris nebuvo giminė, jis buvo kaimynas, gyvenąs tame pačiame kaime, arba artimame kitame kaime, – prabyla mūsų senojo pasaulio patirtis.

Į pašnekesius prašyte prašosi laiškai. Jie irgi rašytinis grįžimas namo. Jų daug. Trumpučiai, bet kokie iškalbingi. Kiekvienas savaip prabyla apie gimtuosius namus. Laiškais „viliojame" Jus į gimtąjį kraštą – apturėti laimužės susitikti, susibičiuliauti. 2008-ųjų balandį jau siunčiame žinią: Labai norėtume Jus vėl pakviesti į Pasvalį, į susitikimą su savaisiais. Būsime labai dėkingi, jei galėsite kurią nors balandžio ar kito mėnesio dieną paskirti gimtajam kraštui. Atsiliepiate viltingai: Labai dėkoju už jūsų nuoširdų laiškutį. Jį gavau sugrįžęs iš Lietuvos ir labai apgailestauju, kad neteko pabuvoti su savaisiais. Bet dalykai nėra beviltiški. Būsiu Lietuvoje birželio vidury, galėčiau pasprukti kokį pusdienį ar pavakarį pas jus. Prieš kelionę rūpestis dėl susitikimo: Rytoj iškeliauju į Lietuvą ir paskambinsiu už poros dienų. Susitarsime, kaip ir kur reikės Vilniuje susitikti. Pasigauname Jus Katedros aikštėje ir – tiesiai į Pasvalį. O grįžęs į Ohajų tuoj pat siunčiate dėkavonę: Jau ir aš atsiradau savo gūžtoje ir dabar pradedu apžiūrėti mūsų sutartus reikalus. Pirma, tai labai ir labai dėkoju už tokį neapsakomai gražų susitikimą ir pasikalbėjimą, ir Krikliniečių dainas, gal teks dar ir daugiau. Laikas matuojamas kosminiais ratais – jiems riedant į metų pabaigą sveikinate išminties žodžiais ir kartu išliejate ilgesį: Štai ir vėl apsisuko visas kosminis ratas ir jį reikės pradėti iš naujo. Taigi kelkime taures ir patepkime to naujo rato spartą, kad jis negirgždėtų ir suktų mūsų burtus visų gerbuviui. Pasiilgau savųjų ir laukiu žydrios dienelės, kada vėl pasimatysime po Lietuvos jaukia padange. Vėl nerimstame – tikimės susitikti. Pavasario pradžioje rašote: Lietuvoje būsiu visą balandžio mėnesį, tai bus progos pasisvečiuoti pas kaimynus. Paskambinsiu tiesiai iš Vilniaus ir pasitarsime, koks bus patogus abipusiškas laikas. Laiką pavyksta suderinti: Puiku. Prisistatysiu pas jus į pavakarę. Labai džiaugsiuos, kad vėl būsiu tarp savųjų. Su pavasario saulutės šypsena. Algis. Siunčiame Jums atsaką: Panevėžio autobusų stotyje mes Jūsų lauksime ir atsivešime Pasvalin. O su grįžimu atgal į Vilnių rūpesčių nebus. Tikimės, kad susitiksite ne vien su pasvališkiais, bet ir su krikliniečiais.

Atkeliauja ruduo. Su juo ir viltingas Jūsų laiškutis: Būsiu Lietuvoje spalio viduryje, mėginsiu aplankyti Pasvalį. Myliu savo gimtinę ir džiaugiuos, kad turiu tokius puikius kaimynus ir ypač kaiminkas. Saulėtai. Algis. Žinia saulėtai ir nuteikia. Tik susitikti pavyksta Panevėžy, Pasvalys šįkart aplenkiamas. Bet Kriklinių kaimynai džiaugiasi – jie puotauja kartu su Jumis, Mokytojau. Pačiame žiemos baltume pakvimpa viltimi: Štai ir vėl į veiklą ir keliones, ir gal teks apsilankyti pas jus. Krikliniams ir visam mūsų kraštui skendint potvynio vandenyse neištveriam – rašom laišką: Pasiilgom Jūsų kaip pasiilgstama pavasario. Gal parskrisite su grįžtančiais paukščiais. Parskridimas visai arti. Sveikinate: su žibuoklėmis ir purienomis ir su sklindančiais pumpurais. Būsiu Lietuvoje visą ateinantį mėnesį, susitarsime, kada galėtume pasimatyti ir pasivaišinti. Netrukus kitas laiškas: Už valandėlės palieku namus. Pasvalyje galėčiau būti 28 ar 30 dieną. Mieli be galo tie susitikimų viltį įskeliantys laiškai.

Rudenį vėl laiškais kuriamas naujo susitikimo planas: Ar galima pasikalbėti apie susitikimą? Galėčiau būti Panevėžyje šeštadienį ir jei po to būtų galima, atsidurti Pasvaly. Reguliuojam laiką kaip beišmanydami, nes ir panevėžiškiai nori su Jumis susitikti. Visi Jus traukia į savo pusę. Puiku, tos valandos tinka, nes man reikės iš Pasvalio tiesiai į Kauną. Atrodo, kad po Panevėžio mėginsiu atsidurti namie, Krikliniuose, – jau lyg ir tiksliai „susirokuota". Tačiau susitikimas žlunga – paskaitos Kaune išplėšia Jus iš mūsų rankų. Bet kankina negalėjimas tesėti pažado: Labai nejauku, kad negalime pasimatyti, vis tiek mėginsiu kaip nors aplankyti, nebūtinai dėl publikos, bet apie kasdieniškus reikalus pasišnekėti. Tikra bičiulystė. Toliau tęsiasi ilgesys susitikimų. Net šventiniame sveikinime jis prabyla: Rieda saulutė trumpiausiu keliu, bet vėl pradės pratęsti kelionę ir mums nušviesti ilgesnes dieneles, pabudinti iš pusnynų ir džiaugtis kartu su tėviškės atbundančiais gėlynais. Ir netikėtai: Už poros dienų išvykstu pas jus. Paskambinsiu iš Vilniaus. Su aušrine. Algis. Susitinkame Vilniuje, knygų mugės puotoje.

Pavasaris. Nauja viltis. Daug linkėjimų iš šio vėjingo ir audringo kontinento. Gale ateinančio mėnesio vėl bėgsiu į Lietuvą. Būtų didelė garbė susitikti su kaimynais prie alaus. Turiu keletą laisvesnių dienelių, gal pavyks kaip nors susitarti. Tikimės Pasvaly kaimyniškai susėsti ne tik prie alaus, bet ir atšvęsti naująjį Jūsų titulą – Vilniaus universiteto uždėtą Garbės daktarystę. Bet šįkart laimi Krikliniai. Nepykstam, juk ten tikrieji Jūsų namai. Spalvingas ruduo ir labai pasiilgau žodelio iš namų, – ataidi jau iš ano kranto.

Po ilgesnio laiko: Būsiu mugėje ir būtinai kviesiu prie alaus, vyno, karštesnių skanybių. Susitinkam Vilniuje, mugėje, sveikinam su naujom knygom. Šnekučiuojamės. Atskrenda dar ne vienas susitikimu kvepiantis laiškas: oi kaip pasiilgau ir net svajoju, kad būnant Lietuvoje atsiras kokia spraga nuvykti, pabendrauti. Tik svajonės ne visuomet pildosi.

Bet sulaukiam jubiliejinių metų. Gegužį tariate: Va, jau tėviškė vėl traukia pas save. Būsiu birželį ir dalyvausiu „įvairovėje", o po Santaros turėsiu daugiau laiko tikrai aplankyti jus ir pagyventi su kaimynais. Jubiliejinių metų noras negali neišsipildyti. O neužilgo iš anapus Atlanto Jūsų balsas: Oi dėkui už tokį puikų priėmimą – tikras kaimynų rojus. Tuo kaimynų rojaus saulėtu prisiminimu ir tebegyvename iki šiolei. Likimas nebebuvo dosnus: nei spalį, nei lapkričio pradžioj neleido Jums pasikieminėti Pasvaly, mums – jubiliejinės juostos užrišti. Bet kosminis ratas atridens dar daug pasikieminėjimų.

Ne vien tik susitikimai, pasikieminėjimai laiškuose skamba. Kartu tariamės ir dėl Jūsų kūrybos, gyvenimo dokumentavimo – labai rūpi rankraščiai, knygos, archyviniai dalykai. Jau pirmas laiškas nudžiugina: Rankraščių yra keli tūkstančiai, tai gal geriausiai būtų, kad parinkčiau Lietuviškus raštus. Kitame vėl: Tik grįžau iš Australijos paskaitų ir galiu pradėti rūpintis kelione į tėvyne. Dėl archyvinių dalykų galėsime susitarti kai susitiksime. Greitai viskas įsisiūbuoja. Džiaugsmingai priimame Jūsų žinią: Dabar reikėtų jūsų paprasto pašto adreso, kur galėčiau pradėti siųsti daiktus; jie gal užims šiek tiek laiko, nes dėžes reikia nutarabaninti iki Čikagos. Viską sutvarkysiu pats, be jokių Jums apsunkinimų dėl persiuntimo kainos. Pradėsiu su Lietuviškais straipsniais ir knygomis, ir tada jau gal eis ir kitomis kalbomis parašyti darbai. Tai nors tokiu būdu sugrįšiu namo. Kaip susitikimų, taip ir šitokių grįžimų namo ilgesingai laukiame. Netrukus išgirstame: Išsiunčiau jūsų bibliotekai šiek tiek medžiagos; siųsiu ir daugiau savo raštų ir monografijų. Atkeliauja dvi didžiulės dėžės knygų ir rankraščių. Rašome Jums: labai ačiū už tokią dovaną savam kraštui. Dabar jau pradėsim kurti atskirą Jūsų knygų ir rankraščių fondą. Jūs gražiai juokiatės ir vėl viltį keliate: Kaip puiku, kad nenuskendo vandenyne. Aš vėl kraunu daugiau jums dėžių. Atplaukia per Atlantą sėkmingai ir jos. Kuo tolyn tuo spartyn. Spalio laiškas kalba: Miela kaiminka, negalvok, kad jus užmiršau – kaip tik dabar kraunu į dėžes įvairius raštus bibliotekai. Sulaukiame net trijų raštų prikrautų dėžių. Jūsų noras atkaklus: jei nepyksit, tai siųsiu dar daugiau. Kur jau čia pyksi – džiaugsmas vien. Išsiunčiame dovanotų raštų didžiulį sąrašą, kad nesusipainiotume. Pavasariu kvepiančiame laiške vėl užsimenate apie rašytines dovanas: Išsiunčiau daugiau jums vargo – aišku, negaliu pasakyti, kada nuplūduriuos. Juokiamės ir džiūgaujame. Ir toliau ramybėj nepaliekam – siunčiam laiškutį: Kaip Krikliniuose kalbėjomės, labai reikėtų Jūsų nuotraukų, archyvinių dokumentų, ir rankraščių, ir knygų, leistų kitomis kalbomis. Atkeliauja ir oro paštu naujausios Jūsų knygos. Prasitariame: Gaila, kad knygos be autografų. Skaitome Jūsų laišką: Atleisk, kad nepasirašiau tų knygų. Kai būsiu pas jus, viską sutvarkysim. Net ašaros ištrykšta. Koks įsipareigojimas.

Nuo susitikimų, ilgesių, rankraščių neatsilieka ir darbo, kūrybos temos. Aš labai laimingas, nes esu apverstas veikla ir raštais, tai ir gyvenu kaip musė medaus puode. Atrodo, kad šiais metais sviete išeis keturios ar penkios mano knygos, tai nebus sarmata ir jums lentynas papildyti, – aistringi Jūsų žodžiai kelia ir mus darban. Netrukus vėl suskamba kūrybos gaidos: Pas mane po senam – petskavoju visokius raštus ir garbinu saulutę. Kūryba, darbai nesustabdomi: Vis randu ką nors parašyti – turiu kontraktą naujai knygai ir gal jinai pasirodys pavasaryje. Kovo pradžioje dėstysiu VDU, Mykolo Romerio universitete ir dar sako, kad yra trečia vieta – reikės daug palakstyti nuo vienos institucijos į kitas.

Kalbamės apie viską: džiaugsmus ir bėdas. Džiaugiamės kartu, gavę svarbią žinią: Noriu pasidalinti džiaugsminga žinute: Lietuva man grąžino pilietybę ir nuo dabar esu pripažintas pilietis, su visomis teisėmis ir pareigomis – saulutė nusišypsojo.

Ir mūsų Šiaurietiški atsivėrimai tampa Jūsų rūpestėliu. Buvau prabylęs keletą kartų, kad atsiųsiu ką nors Šiauriečių žurnalui – bet vis nespėju. Dabar prikabinu straipsniuką apie emigrantus. Jei patiks, tai galite daryti, ką tik norite, – vėl pradžiuginate mus. Va ir praturtės Šiaurietiški. Prasideda ir ROJAUS siuntimai: Prikabinu antrą Rojaus dalį Šiaurietiškiems Atsivėrimams. Aišku, reikės gerokai paredaguoti mano gramatiką. Ir dar daug sykių kalbamės apie Šiaurietiškus, pasaulin skraidinančius ROJAUS gabalėlius.

Kai pasižiūri iš šiandienos į visus laiškus, suvoki, jog jie – nuolatinis buvimas kartu. Nuotolis išnyksta. Ir koks skambus abipusis kalbėjimas, tarsi sutartinės mūsų.

Duona kaimyniškai išdalyta ir suvalgyta. Apmąstytas ir egzistencinis ROJAUS klausimas: Nepaisant, kad jis taip toli ir taip senai, kodėl jis toks artimas, neapeinamas ir neišvengiamas – ne tik man, bet žmonijai. Šnekom galo nebus, jei nesustabdysim. Laikas kelti taurę už aistringą filosofijos ir gyvenimo Šokėją, tikrą Mokytoją, ugningą Kūrėją, demokratijos skelbėją, beribį kosmoso Žmogų, nuolat keliaujantį į gimtuosius namus, mylintį ir mylimą Bičiulį. Už pasaulį pavergiančią šypseną. Tebūnie toje taurėje širdingiausia padėka už mūsų pakeistus gyvenimus.

Vitalija Kazilionytė

 

Nuotraukos