Naujausios knygos

Arsenas Liupenas – vagis džentelmenas. Maurice Leblanc

2021 11 21

Autoriaus Maurice Leblanc vardas rašomas greta Aghatos Christie ar Arthur Conan Doyle. Juk jo knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ pagrindinis veikėjas Arsenas žavesiu nenusileidžia nei Erkiuliui Puaro, nei Šerlokui Holmsui. Tiesa, jis ne seklys, o vagis!

„Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ – pirmasis pasakojimas. Vėliau sekė dar apie dvidešimt istorijų ir įvairių tęsinių. Knyga pirmą kartą publikuota 1907-tais metais, anksčiau istorijos apie Arseną buvo spausdinamos prancūzų žurnale. Pažintis su vagimi prasideda nuo to, kad jis sugeba pasprukti iš areštinės.

Arsenas Liupenas – žavus, inteligentiškas, mandagus. Jis tikras persirenginėjimo meistras. Šis personažas pasirodė ne tik Maurice Leblanc kūriniuose, bet ir kitų autorių knygose bei įvairiuose filmuose, taip pat žaidimuose.

Garsusis vagis veikia prieš įstatymus, tačiau labai primena Robiną Hudą: savo grobiu dalijasi su vargšais ir nuskriaustaisiais, o jo nugalėti priešai yra tikrieji blogiukai. Arsenas nežudo, nes pagrindinis jo ginklas – aštrus protas ir gebėjimas išsisukti iš įvairių situacijų. Galantiškas, ironijos nestokojantis veikėjas greitai pelnė skaitytojų meilę ir išgarsėjo visame pasaulyje.

Beje, knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ tęstiniuose Arsenas susiduria su savo literatūriniu priešininku Šerloku Holmsu. Tiesa pastarojo autoriui nepatiko, kad garsusis seklys pajuokiamas, tad Maurice Leblanc vagies džentelmeno priešininką pervadino Herloku Šolmsu.

Prancūziškas sąmojis, neįtikėtinai smagūs siužetai, mįslės ir nusikaltimai tikrai neleis nuobodžiauti! Teigiama, kad būtent Arseno nuotykiai įkvėpė tokias „gerųjų blogiukų“ istorijas, kaip „Oušeno vienuoliktukas“ ir kt.

Maurice Marie Émile Leblanc (1864-1941) – prancūzų rašytojas išgarsėjęs Arseno Liupeno serija. Anksčiau jis rašė trumpas istorijas periodiniams leidiniams. Autoriaus namas Prancūzijoje, šiandien yra muziejus, atviras lankytojams. Atsiliepimai apie detektyvinio žanro knygas buvo tokie geri, kad Maurice Leblanc visą tolesnį gyvenimą skyrė Liupeno istorijoms, tačiau, kaip ir Arthur Conan Doyle, jautė nepatogumą dėl tokios sėkmės ir kelis kartus bandė sukurti kitų populiarių personažų.