Naujausios knygos

„Sunku prisiminti, kas iš mūsų universitetų mokslininkų paskutiniu metu yra sukūręs dvasios įvykį. Bumblauskas yra aistros dalintis, o ne faktų mechanikos žmogus. Be tokių kaip jis universitetai pasmerkti Brežnevo stagnacijai ir lėtam susinaikinimui. Profesionalus mokslas gyvena tyrimais, o Bumblauskas nori suprasti, interpretuoti ir kalbėtis su žmonėmis. Jam istorijos mokslas nėra tik mokslas. Tai jo gyvenimo dalis, su daugybe atradimų, avantiūrų ir projektų.“

Alvydas Jokubaitis

PRATARMĖ

Alvydas Jokūbaitis

Istorikas, ne tik mokslininkas

Vietoj šios pratarmės galima būtų įdėti nedidelę Friedricho Nietzschės knygos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ dalį, pavadintą „Apie mokslininkus“. Ši trumpa knygos dalis prasideda miegančio Zaratustros scena. Prie Zaratustros prieina avis ir pradeda kramsnoti ant jo galvos uždėtą vainiką. Avis moka kalbėti, ir todėl sako „Zaratustra jau nebe mokslininkas“. Zaratustra nesiginčija dėl šių avies žodžių - kas teisybė, tai teisybė, ir tik priduria: „Aš laisvę myliu ir virš žemės orą gaivų; verčiau gulėsiu jaučio kailį pasitiesęs, negu naudosiuos jų garbės vardais ir mokslo laipsniais“. Zaratustra pašiurpęs nuo išminčius, dalykų žinovus ir ekspertus vaizduojančių mokslininkų. Jo nuomone, jie yra tik dulkių kamuolius skleidžiantys miltų maišai ir laikrodiniai mechanizmai. Zaratustra sako matęs, kaip jie žaidžia netikrais kauliukais ir nuodus ruošia. Nežinau kodėl, bet visada atrodė, kad kažką panašaus supranta Alfredas Bumblauskas. Jis yra mokslininkas, žinantis, kad istorija nėra tik vienas iš daugelio įprastinių mokslų.

Bumblauskas istoriją suvokia kaip kažką daugiau negu pažinimas, kaip to, kas išnyko sugrąžinimą. Praeities įvykių aiškinimas šaukiasi vaizdinio, reprezentacijos ir drąsios minties. Istorijos mokslas pagrįstas ne tik logika, bet ir vaizduote. Lietuvių istorikai paskutinį šimtmetį tarnavo tautai, komunistų partijai ir mokslo pažangai. Bumblauskas supranta, kad istorikai pašaukti atvaizduoti iki galo neatvaizduojamą tikrovę. Jis į istoriją žiūri estetiškai. Žodis „estetika“ šiuo atveju suprantamas Kanto prasme, kaip sugebėjimas apjungti konkretų įvykį ir universalų principą. Tarp klausimo „Kas įvyko 1009 metais?“ ir klausimo „Kas įvyko vakar dieną?“ Bumblauskui nėra skirtumo. Istorija nėra vien faktai, bet priklauso nuo juos suvokiančiojo dvasios. Istorikas turi prikelti kartu su praeities laikų žmonėmis išnykusias tikrovės. Aklas Vilniaus XVIII a. senamiesčio kiemsargis yra geresnis savo epochos žinovas, negu universiteto profesorius. Jis matė, stebėjo, girdėjo, užuodė ir lietė rankomis, o ne rankiojo faktus.

Perfrazavus Francį Baconą, galima sakyti, kad kiek parašyta istorijų, tiek suvaidinta komedijų. Kai jaunas, politikai netinkantis istorikas rašo apie Vytautą Didįjį, ir jaučiasi galįs nurodyti jo klaidas, iš to gaunasi židinio verta knyga. Jo pastangos yra slapto noro stovėti aukščiau istorijos įrodymas. Bumblauskas nenori veidmainiauti, ir dalykus vadina tikraisiais vardais. Jis aiškiai suvokia, kad knyga apie senovę visada yra naujovė. Jis bando savo drąsiomis Lietuvos istorijos interpretacijomis lenktyniauti su istorijos filosofais. Klausdamas apie Žemaitijos krikštą arba Gegužės 3-iosios konstituciją, jis mato dabartį. Bumblauskas kalba ne kokiai nors siaurai scholastų akademijai, o dabar savo gyvenimą ne-grįžtama praeitimi paverčiantiems žmonėms. Georgo Hėgelio nuomone, šio tipo istorikui reikia drąsos. Hėgelis manė, kad vokiečių istorikai dažniausiai aprašo praeities įvykius, o prancūzai juos sieja su dabartimi. Lietuvių istorikai labiau panašūs į vokiečius, ir tik Bumblauskas panašus į Telšių prancūzą.

Etienne Gilsono žodžiais, senatvės sulaukęs filosofas neturi ką papasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, nes jo tiesiog neturėjo. Senatvės sulaukę istorikai taip pat dažniausiai neturi dėmesio vertos asmeninio gyvenimo istorijos, ir pajėgūs pasakoti apie istoriją, o ne savo gyvenimą. Tai netinka Bumblauskui. Jo asmeninio gyvenimo peripetijos suaugusios su jo požiūriu į istoriją. Jo darbuose svarbiausiu dalyku yra noras dalintis pažinimu su kitais. Būtent to šiuo metu trūksta mokslinės produkcijos gamyba užsiėmusiems Vakarų universitetams. Sunku prisiminti, kas iš mūsų universitetų mokslininkų paskutiniu metu yra sukūręs dvasios įvykį. Bumblauskas yra aistros dalintis, o ne faktų mechanikos žmogus. Be tokių kaip jis universitetai pasmerkti Brežnevo stagnacijai ir lėtam susinaikinimui. Profesionalus mokslas gyvena tyrimais, o Bumblauskas nori suprasti, interpretuoti ir kalbėtis su žmonėmis. Jam istorijos mokslas nėra tik mokslas. Tai jo gyvenimo dalis, su daugybe atradimų, avantiūrų ir projektų. Bumblauskas nenori gyventi šalia istorijos knygų. Jis ieško savo vietos greitai besikeičiančioje ir praeitimi virstančioje dabartyje. Šiuo požiūriu, jis panašus į Nietzschės Zaratustrą.

Vaizdžiai kalbant, iki Bumblausko „Senosios Lietuvos istorijos“ istorikų amatas reikalavo archyvus perkelti į knygą. Buvo vengiama drąsesnės minties ir interpretacijos. Savo Lietuvos istorijos tyrimais Bumblauskas pažeidžia šią taisyklę. Svarbiausi kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykiai susieti su prasme, o ne empiriniais faktais. Jeigu liktų vien tik empiriniai faktai, žmogaus gyvenimas netektų prasmės. Jos suvokimas ateina iš visai kito šaltinio, negu vadinamieji istorijos šaltiniai. Mūsų istorikus Bumblausko požiūris į istoriją kartais trikdo ir erzina. Tikriausiai būtent todėl rašyti šios knygos pratarmę buvo patikėta prie istorikų cecho nepritapusiam žmogui. Tačiau ir ne istorikui aišku, kad susierzinimas yra nieko vertas istorijos faktas. Paprasti žmonės retai kada nors skaito istorikų knygas, o jeigu skaito, tai tik tas, kurios paliečia jų vaizduotę. Tai supranta Bumblauskas. Jis nori, kad istorija nebūtų tik teiginių sankaupa. To neįmanoma iki galo pasiekti, tačiau tai bandantys padaryti verti visokeriopos pagarbos.