Pasvalio Mariaus Katiliškio
viešoji biblioteka

Titulinis > Apie mus > Struktūra > Informacijos ir kraštotyros skyrius > Rankraštynas > Pranešimas „Išlikimo kelias: Broniaus Krivicko eilėraščių sąsiuvinis“

Vitalija Kazilionytė
Išlikimo kelias: Broniaus Krivicko eilėraščių sąsiuvinis

Šiandien, atsidūrę naujų globalizacijos iššūkių akivaizdoje, nerimastingai susimąstome: kaip išsaugoti savąjį lietuviškąjį tapatumą – kultūrinę savastį, kur ieškoti išlikimo galimybės. Gyvenimiškoji patirtis diktuoja: susitelkti prie to, kas gyva ir tikra. Ir kaip beveiktų aukštosios technologijos mūsų sąmonę, darbus, visą būtį ir buitį, visgi to gyvumo ir tikrumo pamatai ne kur kitur, o ranka rašytame žodyje.

Prieš dvejus metus Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekoje viešėjęs kraštietis rašytojas dramaturgas Juozas Glinskis, apžiūrėjęs Rankraštyno turtus, ilgai nenorėjo skirtis su partizano, poeto, novelisto, kritiko Broniaus Krivicko eilėraščių sąsiuviniu. „Va čia tikra gyvybė jaučiasi, duokite man šitą rankraštį paskaityti – juk visiškai skirtingi dalykai: skaityti išleistuosius Broniaus Krivicko Raštus ir skaityti ranka surašytų eilėraščių sąsiuvinį“ – paprašė rašytojas, vartydamas rankraščio lapus. Skirtingi, nes juos kaip naminę ir pirktinę duoną skiria skonis ir kvapas.

Taip, rankraštis, istorijos laiko griūties negailestingai degintas ir nepajėgtas sunaikinti, tebėra mūsų šiandieninio kultūros gyvenimo egzistencinis skonis ir kvapas.

Šitai suprasdami, pirmuosius rankraščius pradėjome kaupti Atgimimo metais, kai buvo imtasi rengti solidžias parodas žymių, sovietmečiu neminimų, kraštiečių jubiliejams; be rankraščio – originalo ar kopijos – tuomet nė vienos parodos neįsivaizdavome. Sukaupti rankraštiniai dokumentai 1999 m. tapo dingstimi oficialiai įkurti bibliotekoje atskirą padalinį – Rankraštyną. Šiandieninė kiekybinė jo išraiška (jei tokia išraiška gali ką nors esmingo pasakyti) būtų tokia: 109 didesni pilnesni ir mažesni fragmentiški fondai. Didžiausioji dalis tenka XX a. žymių krašto žmonių – rašytojų, poetų, istorikų, diplomatų, kunigų, žurnalistų – archyvams. Tiesa, jei dar gilintis į detalesnę statistiką, istorinių aktų kopijos siekia XVI amžių, seniausias amžiumi rankraščio originalas – 1920 m., seniausioji fotografija datuojama XIX amžiaus pabaiga. Šiek tiek daugiau pasakyti galėtų vardai, kurių svarbiausiuosius gal verta paminėti: diplomatas dr. Stasys Antanas Bačkis, poetas architektas Jonas Vytautas Nistelis, dailininkas Petras Rauduvė, teisininkas, literatas, etnografas Juozas Žagrakalys, vertėjas Juozas Povilonis, teisininkas Kostas Čaplinskas, kalbininkas Petras Būtėnas, žurnalistas rezistentas Julijonas Būtėnas, rašytojai Marius Katiliškis, Kazys Jankauskas, Jonas Mikelinskas, Kazys Saja, literatūros tyrinėtojas Vladas Kulbokas, poetas Bernardas Brazdžionis, žurnalistas rašytojas Česlovas Senkevičius, lakūnas Simas Mockūnas, kunigas, poetas, teologas Česlovas Kavaliauskas, istorikai Jonas Aničas, Egidijus Motieka, Šunkiškių, Toliūnų pradžios mokyklų dokumentai. Bet tai tik vardai. Po kiekvienu iš jų slypi ištisos istorijos – žmonių gyvenimai ir likimai, liudijantys rankraštinio žodžio raidą. Ir kiekvieno rankraščio patekimo Rankraštynan kelias – įdomus ir savitas, reikalaujantis atskiro žvilgsnio. Manau, jog ne statistiniai skaičiai, o būtent šie liudijimai yra tikrasis matas, kuriuo galima tiksliausiai matuoti sukauptų dokumentų vertę.

Todėl mūsų Rankraštyno vertę ir aplamai rašytinio žodžio vertę dabar norėtųsi pamatuoti būtent šiuo gal savaip išvestu mato vienetu.

Broniaus Krivicko eilėraščių sąsiuvinis į Rankaštyno fondus pateko 1999-ųjų rudenį, parengus jo raštus, pateko iš kraštiečio literatūrologo Virginijaus Gasiliūno rankų. Jo tuomet dovanotame ką tik pasirodžiusiame dar signaliniame B. Krivicko Raštų egzemplioriuje, komentaruose pirmą kartą oficialiai buvo įvardinta: rankraštis atiduotas Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos Rankraštynan.

O koks rankraščio kelias iki tol? Istorija atkurta tik maždaug nuo 1962-ųjų metų. Rankraščio išlikimo kelio pati pradžia, kaip bebūtų gaila, dar neatskleista. Aiškus yra tik vienas faktas: rankraštis buvo pakliuvęs į saugias pasvaliečių gyventojų Talačkų rankas. Kas, kada, kokiom aplinkybėm perdavė jų globon – kol kas spėlionių objektas. Viena tokių spėlionių – Stasei ir Jonui Talačkoms pokario metais darbuojantis įvairiose Biržų ir Pasvalio vietovėse, pogrindžio žmonės (galbūt ir pats Bronius Krivickas) jiems, kaip patikimiems, atidavė saugoti. Iš jų pačių tiesos jau nesužinosim, belieka tik tarti jiems, deja, jau išėjusiems Anapilin, ačiū, kad drįso saugoti. Galėjo rankraštis į Talačkų namus Pasvalyje patekti ir vėliau, jau šeštajame dešimtmetyje, jų sūnui Algiui grįžus iš lagerio, galėjo rankraštį patikėti saugoti jo draugai. Tik, matyt, neilgai saugu ir čia buvo, jei apie 1962-uosius susirūpinta ieškoti saugesnės vietos. Tolimesnį rankraščio likimą liudija kaunietė gydytoja Laimutė Serapinaitė, jos pačios žodžius tikslingiausia būtų pacituoti: „Mano geras pažįstamas Algis Talačka 1959 metų vasarą grįžo iš Mordovijos lagerio, kur prabuvo daugiau nei dvejus metus. Mes tą vasarą dažnai susitikdavome, nes aš atlikau praktiką Pasvalio ligoninėje ir lankydavausi pas jo tetą, kur jis gyveno su broliu Vytuku (tėvai Stasė ir Jonas Talačkos tuomet dirbo Biržuose). Kauno politechnikos instituto vadovybei neleidus tęsti studijų, Algis pradėjo dirbti ir neakivaizdiniu būdu mokytis Leningrade. Vėliau, jau gerai nepamenu, kuriais metais – lyg 1962 ar 1963 (aš tuomet jau dirbau Mažeikiuose), atvažiavo Algis ir man saugoti paliko pieštuku rašytą be viršelių sąsiuvinuką, apie kurį tepasakė tiek, kad tai tikro miškinio eilėraščiai ir reikia juos saugoti. Platinti tuomet buvo nelabai saugu. Mes su tėvais skaitėme, mano a. a. tėtė ypač pamėgo kai kuriuos eilėraščius, šeimyninių baliukų metu net padeklamuodavo. Išlaikiau tą sąsiuvinį ilgai – kol neišgirdau vieno eilėraščio skaitant per radiją atgimimo metais, ar tik ne kokiais 1992-aisiais. Supratau, kad mano eilėraščių sąsiuvinėlis su eilėraščiais – Broniaus Krivicko. Stilius tas pats. Nuvažiavau į Vilnių ir atidaviau Broniaus Krivicko bibliografiją rengiančiai p. Paulei Mikelinskaitei. Tai ir visa paprasta istorija. Pasirodo, sąsiuvinis Broniaus Krivicko ranka rašytas (daug tokių egzempliorių) buvo reikalingas, kad kas nors išliktų“.

Išliko – daugiau, negu tikėtasi. Ne vien gimtajame Broniaus Krivicko krašte, bet po Lietuvą pasklidę keli sąsiuvinėliai ir vienas pilniausias mašinėle spausdintas kūrybos rinkinys Vilniuje, LKP  istorijos institute (dabar – Lietuvos istorijos instituto bibliotekos Rankraštyne). Ir, pasirodo, žmonės žinojo, skaitė... Bet grįžkim prie mūsų rankraščio. Jo išlikimą dar gaubia paslaptis: kokiom sąlygom rašytas, ar ilgai nešiotas su savim, kelintas tai sąsiuvinis buvęs, kam paliktas saugoti pirmiausia, kiek tų saugotojų būta. Šį tą išsiaiškinti galėtų padėti vienas iš saugotojų – Peterburge gyvenantis Algis Talačka. Būtina keliauti ten, išsikalbėti, nes telefonu kalbinamas prisipažįsta tiksliai nieko negalįs pasakyti – nebepamenąs to laikotarpio, tačiau atvažiuoti kviečiąs, gal, sutelkęs atmintį, ką nors iš pasąmonės kerčios ir ištrauktų. Taigi mažas sąsiuvinėlis veda į tolimus ieškojimus – reikia tik tiems ieškojimams gražaus pinigo. Nors dalis paslapties turbūt turi išlikti – ji juk su kiekvienu rankraščiu gulasi lentynosna, su kiekvienu žmogum – žemėn. Ir tai natūralu. Pervarčius sąsiuvinį akim, protu ir širdim kai kas iš tos paslapties išsislaptina, o gyvenimiškieji konkretumai irgi nevisuomet užima svarbiausią vietą.

Koks gi tas mažasis išlikimo stebuklas? Broniaus Krivicko ranka sunumeruota 91 puslapis, dviejų pirmųjų ir dviejų paskutiniųjų lapų trūksta, trūksta ir įvelkamojo rūbo – viršelių. Tai, matyt, saugojimo sąlygų pasekmė. Sąsiuvinin surašyta penkerių partizanavimo metų (1945–1949) poetinė kūryba ir vertimai. Galima sakyti, spaudai galutinai ir preciziškai parengti raštai – aiški pretenzija į ateitį, kurioje fizinis išlikimas neįmanomas, įžvelgiama tik viltis kūrybos egzistencijai. Sąsiuvinio tekstai beveik identiški (išskyrus kai kuriuos struktūros, pavadinimų neatitikimus) kito eilėraščių sąsiuvinio, išsaugoto biržietės Bronislavos Kublinskienės, tekstams. Tai leidžia manyti, jog perrašyta buvo apie 1950-uosius. Pirmajame puslapyje, kurio nėra, bet pagal kitą išlikusį sąsiuvinį galima spręsti, kaligrafiškai užrašyta: ŽIAURUSIS DIEVAS. Eilėraščiai. Toliau kūryba pristatoma penkiais atskirais rinkiniais.

Sąsiuvinis prasideda to paties pavadinimo 33 eilėraščių rinkiniu, kurį sudaro keli skirsniai, įvardinti: Rudenio lygumose, Žiaurusis Dievas, Už didžią tiesą, Nauja pilis. 25-ajame puslapyje kukliai, mažosiom raidėm užrašyta: Sonetai. 1948–1949 (Nebaigtas rinkinys). Rinkinin patekę 38 sonetai. 35-asis puslapis solidžiai ‚skelbia“: PO STALINO SAULE. Satyra. 1948–1949. 62 eilėraščiai surikiuoti į šešias dalis: Naujasis tikėjimas, Tarybinis humanizmas, Stalininė tautų draugystė, Tarybinė demokratija, Tik lazda su terbele, Herojai ir žygdarbiai. Satyros palydimos dviem tituliniame lape užrašytais J. W. Goethės ir A. Tolstojaus epigrafais: „Nichts schrecklicher kann den Menschen geschehen / Als das Absurde verkorpert zu sehn“ ir „Ай, рожа, ай страшная рожа!“ („Baisesnio nieko žmogui būt negali, / Kaip kad matyt įkūnytą absurdą“ ir „Ai, snukis, ai snukis baisusis!“).

Paskutinysis savos kūrybos rinkinys – POILSIO VALANDA. Eiliuotų margumynų rinkinys. 1949 (Nebaigtas rinkinys). Trijuose skirsniuose – Vėjai ir žiedai, Šypsenos ir grimasos, Patartys ir patarlės – 50 eilėraščių.

Pabaigoje – vertimai: IŠ GOETHĖS LYRIKOS. 1948–1949. Dainos, baladės, įvairūs eilėraščiai, filosofinės minties eilėraščiai. Sąsiuvinyje išsaugoti 47 Goethės eilėraščiai, jei pridėsim trūkstamus paskutiniuosius lapus, gautųsi – 71 eilėraštis.

Visa ši struktūra atskleidžia išlikimo esmę: tokį rankraštį jau galima tiesiai be jokių pataisymų atiduoti spaustuvei – viskas savo vietose pagal autoriaus valią. O ir nesant galimybei spausdinti, rankraštinis sąsiuvinis galėjo tapti puikiausiai suprantamu ir skaitomu raštų tomu. Ir tapo, nes vienas pirmųjų žmonėse paskleisto rankraščio skaitytojų, Pandėlio vidurinėje mokykloje veikusios pogrindinės organizacijos vadovas Kazys Daugelavičius jį jau 1952 m. vadino knyga: „Šią knygą gavau gana sunkiai, nes jos Lietuvoje tėra vos keli egzemplioriai, todėl galiu didžiuotis, kad buvau vienas iš pirmųjų, ją perskaičiusių“.

Kiekvienas eilėraštis rašytas nujaučiant tą paskutinį kartą – mirties alsavimą šalia, tarsi įduodamas paliekantiesiems į rankas – išsiskiria numeriu ir dviem pavadinimo žymėjimo linijom – tiesia ir vingiuota. Nuoroda – nebaigtas rinkinys – leidžia spręsti, kad kūrybą dar tikimasi tęsti.

Labiausiai akį patraukia ypatingai ryškus braižas: raidės išvedžiotos aiškiai, tvarkingai, stipriai, smelkte įsismelkę languotuose, laiko nugelsvintuose sąsiuvinio lapuose tarsi būtų pačiam granite įrėžtos. Ilgėliau įsižiūrėjus, apima galingai užsimoto kirčio įspūdis, tačiau tame kirtyje ir vietos laikui yra – raidė kaligrafiškai gula popieriaus lapan. Regis, šitaip rašyti galima tik patogiai įsitaisius prie stalo. Deja, taip nebuvo, akys apsigauna. Už raidžių – kiekvienos jos atsiveria kitoks vaizdas: rašoma miškuose, bunkeriuose, vienišose sodybose, malkų krūvoje ar šieno strėkyje įtaisytose slėptuvėse, rašoma dienom ir naktim, kartu žingsniu, o dažnai ir kniūbsčia, šliaužte išmatuojant Šiaurės Lietuvos miškus. Juk ne per vieną dieną gimė toks sąsiuvinis – jis ilgai buvo nešiojamas su savim, planšetėj, kad visuomet būtų po ranka, prireikus trauktis, slėptis, atsiradus vėl galimybei tęsti rašymą, paskaityti eilėraščius draugams. Ir visą tą laiką – mirties kaip likimo visai čia pat stovėta. Tai ne vien teoriniai apmąstymai, bet ir buvusiųjų šalia paliudyta.

Rankraštyje liko ir žymės visų saugojimo metų – dėmės, juoduliai, perlenkto pusiau ir tokioje padėtyje ilgai laikyto sąsiuvinio nebeištiesinamas įspaudas visuose lapuose. Bet teksto tos žymės neužgožia – lieka įsilieję į lapų foną. Ir rankraščio vertė dėl to nesumažėja, atvirkščiai, – tai tarsi visos laisvės kovos antspaudas, kraujo verte užantspauduojantis kūrybą.

Rankraštis šiandien pretenduoja tapti savitu tyrinėjimų objektu – istorinių, literatūrinių, egzistencinių, kultūrologinių tyrinėjimų. Juk jau vien pagal saugojimo žymes galima įgudusia akim atkurti visą išlikimo kelią, kuriame tokie ryškūs pavojų ženklai. Atskira tyrinėjimų sritis galėtų būti Goethės kūrinių vertimai to meto, kada buvo švenčiamos jo 200-osios gimimo metinės, kontekste. Kažin, kaip Vakarai tuomet būtų priėmę žinią, kad Lietuvos miškuose verčiamas didysis vokiečių klasikas? Tik, aišku, tos žinios nebuvo, kaip nebuvo ir Europos pagalbos kovojančiai Lietuvai. Bet ji gyveno su Goethės kūryba. Keista: kovojanti Lietuva ir Goethe. Tačiau rankraštis praveria bendrumo sąsajas: Goethės eilėraščiai artimi partizanų būčiai. „Aš su tavim, nors būtum tu už marių, / Mes visada kartu! / Nusėda saulė, žvaigždės šviesą žeria, / O kad čia būtum tu!“ – ar nepanašus ilgesys tvyrojo tuomet miškuose?..

Tačiau pats svarbiausias ženklas, kurį rankraštis palieka mums – paliudijimas, kad toje tremčių, žūčių, išdavysčių fiziškai ir dvasiškai išsekintoje Lietuvoje liko išdrįsusiųjų saugoti. Regis, tereikėjo tik mestelėti į ugnį rankraštį – ir ramybė – jokio pavojaus. Bet žmogui, matyt, svarbiau buvo egzistencinė ramybė – išlikimo klausimas. Jis ir išpildytas pagal rašiusiojo norą. Tų žmonių dėka Lietuvos valstybės idėja – laisvos Respublikos idėja kartu su kūrybos sąsiuviniu perduota ateičiai.

Save Bronius Krivickas pats to nenujausdamas įvardijo 1942 m. rašyto poetinio kūrinio Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai žodžiais: „Tik tas paukštis buvo laisvas, kurs, turėdamas sveikus sparnus, nepaklausė savo kraujo balso: atsiskyrė nuo būrio, lekiančio pietų link, ir, nutūpęs medžio šakon, žvilgsniu palydėjo išlekiančius“.

Taip, tai reti paukščiai – paliekančioji Tėvynėje rūšis, dovanojanti tautai, valstybei, ateities žmonėms dvasinio išlikimo teisę. Užtat – išliekantys ir patys: išliekantys ranka rašytame žodyje mirčiai budint šalia.

XXI amžių pasiekęs išlikimas perduoda į mūsų rankas privilegiją – tęsti – saugoti rankraštį toliau, kad iš jo galios mokytųsi šiandienos vaikai, kuriems ranka rašytas žodis jau tampa nesuprantamu kodu.

Ką tas sąsiuvinėlis reiškia šiandienos pasauliui, kai jau nebereikia stovėti akistatoje su mirtimi, kai į akis nebežvelgia Kalašnikovo vamzdis? Daug – labai. Šiandien stovim akistatoj kitokios mirties – mirties kultūros, kuri į mus atsigręžia visa jėga iš bedvasės oficialiosios Europos, išpažįstančios tik vieną „religiją“ – hedonizmą, Europos, be krikščioniškųjų pamatų – bijojusios šį žodį įsileisti savojon konstitucijon. Turėdami rankose Broniaus Krivicko ir kitų rankraščius, ir pratęsdami jų saugų egzistavimą – perduodami kaip testamentą ateičiai, įgyjame galingą ginklą prieš tokią Europą ir viso globalaus pasaulio veržimąsi į mūsų lietuviškąjį tapatumą, tautinį identitetą. Ir – kartu liudijimą, kad Lietuva į Europą pradėjo eiti ne atgavusi laisvę, jau vykstant integracijos į Europos Sąjungą procesams, bet po didžiųjų Potsdamo ir Jaltos išdavysčių: Europa pati ateina į Lietuvą – į jos miškus dar 1949-aisiais talentingai verčiamais Goethės eilėraščiais, juos skrupulingai surašant į sąsiuvinį, skaitant kovos broliams ir perduodant į patikimas rankas. Kas šiandien beatseks, kiek tuomet buvo skaitančiųjų Broniaus Krivicko verstus Goethės eilėraščius, gal skaičius ir nėra taip svarbu, kaip pats vertimo faktas. Daug svarbiau, ar šis faktas užfiksuotas Europos kultūros istorijoje?..

Į viršų

Puslapis atnaujintas 2006-01-06