Konkursas „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“ Vaškuose

vasku bibliotekaGruodžio 14 d. Vaškuose vyko ketvirtasis tradicinis jaunimo kūrybinis konkursas „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“ , skirtas profesorės Vandos Zaborskaitės atminimui. Jo metu pristatyti 27 moksleivių darbai iš 6 Lietuvos gimnazijų. Darbus atvežė ir „gyvai“ pristatė  Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos, Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Vaškų, Akmenės , moksleiviai. Į baigiamąjį renginį , dėl svarbių priežasčių, neatvyko Biržų „Saulės“ gimnazijos, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos ir dalis moksleivių iš Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos. Tačiau darbai buvo vertinami, nes vertinimo komisija su darbais buvo susipažinusi nuotoliniu būdu.

Šio konkurso laureatais tapo : pirmoji vieta paskirta Vaškų gimnazijos moksleivėms Kornelijai Simonaitytei ir Rugilei Aniūnaitei už darbą „Lietus smėlyje“ piešimas smėliu. Pagal Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Vasaros lietus“. Mergaites konsultavo mokytoja Vaida Lipinskienė.

Dar viena pirma vieta paskirta Akmenės gimnazijos 12 klasės mokinei Kotrynai Vaitkevičiūtei. Jos teksto interpretacija su įgarsintu nuotraukų filmuku, pagal Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Strofa Simonui Daukantui“, taip pat surinko daugiausia komisijos balsų.

Dvi antrąsias vietas pasidalino Simona Vėtaitė  iš Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos už piešinį  „Gyvenimo mezginys“,  Pagal Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Prisiminimas (Kalėdų pasaka)“, mokytoja Rita Miknevičienė ir Aistė Židonytė iš Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos, sukūrusi piešinį „Erdvė ir Laikas“ pagal H. Radausko eilėraštį „Erdvė ir laikas“, mokytoja Vitalija Skardžiuvienė.

Dvi trečios vietos skirtos Biržų „Saulės“ gimnazijos moksleivei Ievai Baronaitei, parašiusiai rašinį „Saulės motyvas B.Krivicko kūryboje“, rašinį iliustravo meninės fotografijos. Rašinys parašytas  pagal Broniaus Krivicko eilėraštį „Medžioklė“ . Mokytoja Virginija Kalvanaitė . Trečią vietą taip pat pelnė Airido Indulio darbas „Naktyje“. Tai piešinys pagal Jono Aisčio eilėraštį „Rugpjūčio naktis“ . Mokytoja Laisvutė Razmienė.

Šie visi darbai įvertinti piniginiais prizais ir knygomis. Vaškų gimnazijos direktorė Dalia Remeikienė ir Vaškų krašto bendruomenės pirmininkė Larisa Tuominienė apdovanojo keletą vaikų paskatinamaisiais prizais. Visi dalyviai už aktyvų dalyvavimą konkurse (nors ir netapę laureatais) buvo pamaloninti atminimo dovanėlėmis. Juos konsultavusiems mokytojams padėkota, įteikiant padėkos raštus.

Vaškų Vandos Zaborskaitės bibliotekos vyr.bibliotekininkė Aldona Oniūnienė

 

Pirmos vietos laimėtojos Kotrynos Vaitkevičiūtės teksto interpretacija pagal Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį "Strofa Simonui Daukantui“:

Strofa Simonui Daukantui

Ulba laukiniai karveliai prie kapo. Lūkesiu

verkiantis traukinio riksmas. Ne veltui moliuskų

kiaukutai čia, priešistorinei jūrai nuslūgus,

virto į saulėto skardžio klintis. Kad neliūstum –

takas į kalną siūbuoja nuo vėjų lyg keltas,

plaukia, nugrimzdęs žolėj,

                                     pro žaliuojantį stuobrį...

Paliečiu lūpom jau nesamą ranką. Tik keletas

čia atlydėjo tą vienišą seną keistuolį...

1971

Judita Vaičiūnaitė. Nemigos aitvaras. V., 1985, p. 373

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio ,,Strofa Simonui Daukantui“ interpretacija

Jau po 225-ojo Simono Daukanto gimtadienio atsiverčia lapas Juditos Vaičiūnaitės rinktinėje „Nemigos aitvaras”, išleistoje Vilniuje 1985 metais.

Tai ketvirtasis eilėraštis iš ciklo „Senos fotografijos”. Nors poetė grupuoja eilėraščius į pamėgtus ciklus, šis tekstas lyg vienas pats ir atskiras. Kaip ir Tas, kuriam skiriamas. Eilėraštis tik iš vieno posmo su dėkingumą ir pagarbą išreiškiančia epilogo eilute. Kad skiriama žymiajam istorikui tiesiogiai pasakoma pavadinimu „Strofa Simonui Daukantui”.

Trumpas eilėraštis kaip epitafija lyg dar vienoje antkapinėje plokštėje. O gal ne akmenyje, tik Daukanto kapą aplankiusio keleivio, piligrimo, ekskursanto dienoraštyje. Ji(s) tikrai viena(s) kaip ir amžinasis Papilės gyventojas Simonas Daukantas. Viena(s) tos dienos ar pasirinkto gyvenimo kelionėje.

Kad ir trumpas eilėraštis, bet siužetiškas, atpasakojamas: eilėraščio žmogus atvažiuoja į Papilę ir aplanko Simono Daukanto kapą piliakalnyje. Turbūt eina pėsčia(s) per seną miestelį į piliakalnį, žvalgosi, lėtai kopia pas Daukantą. Todėl toks svarbus peizažas: XX amžiaus pabaigoje piliakalnis dar buvo apaugęs medžiais, kuriuose galėjo gyventi laukiniai karveliai, ir ,,jie ulba prie kapo“. Epitetas ,,laukiniai“ kelia asociaciją su Jokūbo Laukio slapyvardžiu pasirašytu ,,Būdu“. Trumpas tekstas platėja, atsiveria kaip ir nuo kalno matoma apylinkių panorama. Nuo kalno tikrai gali išgirsti pralekiantį traukinį:  geležinkelį pro Papilę nutiesė 1871 metais, septyneri metai po Daukanto mirties, nors Jis to negalėjo girdėti, bet klausosi dabar, bėgių dundėjimas atsklinda iš toli... Geležinis kelias link Liepojos pro Mažeikius lygiagrečiai su plentu. Į šiaurės pusę, iš kurios jau seniai senas Daukantas atėjo čia numirti. Be abejonės, šiuolaikinėje literatūroje traukinys žymi skubantį laiką. Ar laukia ir Daukantas (laiko dabar jis turi į valias), ar ir šiuolaikinis žmogus, per tą skubėjimą laiko neturįs... O laikas sluoksniuojasi, spaudžiasi kaip ,,moliuskų kiaukutai į saulėto skardžio klintis“. Priešistorinio laiko laikmena - Papilės fosilijos. Liūdesį dėl greitai lekiančio laiko sušvelnina ulbantys karveliai sename kalne prie Daukanto. Tarsi ir girdi pasikartojančių dvigarsių ,,ul“, ,,an“, ,,ar“, dvibalsio ,,ai“ skambesį čia pat, ant kalno, jam iš toli atsiliepia per tolumą sušvelnėjęs geležinio kelio dundesys. Tuo keliu gali pravažiuoti, pralėkti, bet gali ir atvažiuoti, ir išlipti... Daukantas buvo ir yra galimybė sustoti ir įsiklausyti, įsiskaityti, įsižiūrėti. Kaip Jis žiūri į žemę nuo aukšto postamento buvusioje turgaus aikštėje, pro kurią eina plentas. Važiuojantiems pro šalį gerai matomas per automobilių ir autobusų langus. Sutinkantis ir palydintis Daukantas, gal pamojantis išvykstantiems ir sugrįžtantiems. Kaip tėvas, kurio jau ,,nesamą ranką“ siekia pabučiuoti su juo susitikęs keleivis. Kaip yra lygiagretūs du keliai, taip gali būti vieno nuspėjamo aukščio V. Grybo sukurtas postamentas ir piliakalnio viršūnė, į kurią veda takas, jis  ,,siūbuoja nuo vėjų lyg keltas“, ,,plaukia, nugrimzdęs žolėj, pro žaliuojantį stuobrį...“ Tik iš pirmo žvilgsnio aukšta žolė galėtų būti  nuoroda į apleistumą, užmarštį, gal taip ir buvo 1971 – eilėraščio parašymo metais? Bet pasakotoja(s) turbūt kalba ne vien apie primirštą kapą, ko negalėtų pasakyti joks dabartinis Papilėje sustojęs keleivis (Igno Vaišvilos altarijoje įkurtas muziejus, iš kurio senuoju taku keliaujama į piliakalnį, tiesa, jis jau tik su vieninteliu ąžuolu, bet papėdėje kyla jaunas ąžuolynas, kapas gražiai prižiūrimas).

Takas – keltas perkelia į kitą jūros krantą, iš kurio sugrįžti bent kiek pasikeitęs po susitikimo su Daukantu. Kaip iš  bažnyčios, kaip iš nenukariautos pilies. Kas dar pasakyta šia strofa? Šviesios, melancholiškos nuotaikos tekstas, ,,kad neliūstum“ ir gyvybės ženklus regėtum neprasdamas vilties kilti ir kelti. Ta maksima iš filaretų ir filomatų – doros ir mokslo mylėtojų slaptų draugijų – veiklos Vilniaus universitete, kuriame tuo laiku mokėsi ir Daukantas. Tai todėl kylama ,,pro žaliuojantį stuobrį“. Suprask, kad bet koks nulaužtas  (toks ir antkapinis Simono Daukanto paminklas) medis atauga iš atžalų, šios - iš gyvų šaknų. Eilėraštis ne tik skambus, viltingas, bet ir slaptingas, nes yra žodžių, kurių raidės susikeisdamos, išbirdamos atveria netikėtai giminiškų prasmių. Ribuliuoja ne tik priešistorinė jūra, laikas, bet ir žodžių prasmės: lūkesiu-nuslūgus-neliūstum, keltas-keletas-keistuolį. Iš 51 strofos  žodžio 21 yra su pusbalsiu ,,l“, jų tęsiamai tariamas garsas kaip vanduo gludina skardžiuosius ,,g“, ..r“, ,,ž“: traukinio riksmas, virto, nugrimzdęs žolėj, pro žaliuojantį stuobrį... Aliteracija – priebalsių sąskambiu - užrašytas vidurvasario atvirukas Simonui Daukantui.

Taip supratau šį tekstą ir panorau dar kartą nueiti Daukanto senuoju taku. Buvo lygiai mėnuo nuo jo jubiliejinio gimtadienio - lapkričio 28-tą, šerkšnotą dieną, su klasiokais važiavome į Papilę – turėjome telefonais užfiksuoti tos dienos kraštovaizdį. Atrodė nesunku, bet labiausiai nustebino, kad išgirdome nuo medžio krintančią šarmą – ji šiugždeno, šlamėjo... Teksto įspūdis pasikartojo netikėtu garsu. Įrašiau, pridedu kaip iliustraciją.

Kotryna Vaitkevičiūtė

Kotrynos Vaitkevičiūtės vaizdinė iliustracija teksto interpretacijai: