Pereiti prie turinio Į pradžią / Renginiai ir parodos / 2014 m. renginiai / Paroda „Baltijos kelias. Pasvalio ruožas. Gyvoji susikibusių rankų grandinė.“

Paroda „Baltijos kelias. Pasvalio ruožas. Gyvoji susikibusių rankų grandinė.“

maza baltijos kelio parodaMinint Baltijos kelio 25-metį rugpjūčio 23 d. bibliotekos III aukšto fojė atidaryta dokumentų paroda „Baltijos kelias. Pasvalio ruožas. Gyvoji susikibusių rankų grandinė: Šiauliai, Šilutė, Tauragė, Šilalė, Plungė, Kelmė, Radviliškis, Pasvalys, Klaipėda, Kretinga, Palanga, Neringa, Skuodas, Akmenė, Mažeikiai, Pakruojis, Joniškis, Biržai“. Čia pridedamas Krašto kultūros dokumentavimo centro vedėjos Vitalijos Kazilionytės parodos pristatymas - trumpa istorinė apžvalga apie Baltijos kelią Pasvalio ruože.

Baltijos kelio Pasvalio ruožas: brolystė anuomet ir dabar

(sutrumpinta)

Šiandien apie Baltijos kelio Pasvalio ruožą norėtųsi kalbėti kaip apie galutinai suvoktą čia rankomis susikabinusių Lietuvos rajonų ir miestų žmonių brolystę, įrašytą mūsų istorinėje atmintyje. Nes po Baltijos kelio ne vienerius metus savąjį ruožą priimdavom lyg mums patiems skirtąjį.

Prieš dvidešimt penkerius metus akcijos Baltijos kelias organizacinės grupės išleisto pirmojo informacinio biuletenio pirmasis punktas skelbia: Susikibimas rankomis kelyje Vilnius–Širvintos–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Latvijos siena rugpjūčio 23 d. 19 val. Tai esmės dokumentas. Šito tuomet dar nesuvokėme – viską nustelbė jausmas: laisva Lietuva! – pagaliau solidariai išsivadavome iš baimės! Tai pirmiausia ir pajutome tą dieną ir tą valandą viens kito delnuose. Tebedega jie ir šiandien nuo anuomet perbėgusios tūkstančių žmonių gyvosios šilumos srovės, o akyse – lyg šiandien – žvakučių ir nesibaigiančio mašinų srauto žiburiai. Tik dabar jausmą keičia suvokimas: Baltijos kelias jau seniai, nuo tos jo išsipildymo dienos tapo istorijos atmintimi, prieš penkerius metus įrašyta į Pasaulio atmintį. Pranašingi buvo LPS Pasvalio rajono tarybos dokumente „Išeisim į „Baltijos kelią“ įrašyti žodžiai: Tuoj po „Baltijos kelio“ akcijos, kai į mus, kelioms valandoms atidėjusius svarbiausius buities darbus vardan Lietuvos Būties, žiūrės pasaulis, jau dabar kalbantis apie neregėtą jo istorijoje sensaciją, dar neišsiskirstysim namo (Darbas, 1989, rugpjūčio 17).

 Galime didžiuotis išskirtine naujausiosios istorijos dovana:  mūsų kraštą kerta ilgas (47 kilometrų) Baltijos kelio ruožas – nuo 335-ojo iki 391-ojo kilometro. Ir vos ne pusiau dalija rajono teritoriją, tik nuo Latvijos pasienio iki Ąžuolpamūšės labiau nukrypdamas Biržų pusėn. Taigi visi Pasvalio krašte gyvenantieji esam Baltijos kelio broliai. Bet tai tik vienas, pradinis, lygmuo. Gyvoji Baltijos kelio grandinė suponavo antrąjį – atminties – lygmenį: visą tą ilgą kelio ruožą privalome suvokti ne vien kaip Pasvalio kraštą, bet kaip ir visus tuos žmonės, kurie iš Aukštaitijos ir Žemaitijos buvo čia suvažiavę prieš dvidešimt penkerius metus. Visi jie – to paties pasvalietiškojo kelio ruožo broliai.

Į šį ruožą įsiterpia 15-os rajonų, Palangos ir Neringos miestų žmonės, stovėję čia, o po akcijos išsiskirstę į mitingus Latvijos pasienyje, Pasvalio parke, prie Pumpėnų, palikę atminimo kryžius viso ruožo pakelėse ir Pasvalio Kryžių slėnyje.

O mūsų Baltijos kelio atmintis išsibarsčiusi tų rajonų rašytinėje ir žmonių atmintyje. Ji – neaprėpiama. Bet pabandykime bent kiek atkurti ją paprastų žmonių paprastais žodžiais. Kartu pažvelgdami ir į istoriniu tapusį dokumentą – buvusio Pasvalio sąjūdiečio Algirdo Mulevičiaus sudarytą Baltijos kelio schemą, fiksavusią kiekvienam rajonui skirtuosius susikabinimo kilometrus nuo Panevėžio iki Latvijos pasienio. 1989 m. rugpjūčio 23 d. 19 val. Pasvalio ruože susikabino rankomis Biržai, Joniškis, Pakruojis, Mažeikiai, Akmenė, Skuodas, Neringa, Palanga, Kretinga, Klaipėda, Pasvalys, Radviliškis, Kelmė, Plungė, Šilalė, Tauragė, Šilutė, Šiauliai. Visuose tuose kilometruose kartu stovėjo ir Baltijos kelią juosiančių Pasvalio rajono miestelių, kaimų žmonės – kiekvieni ties savais į Baltijos kelią žiūrinčiais namais. Nes ne visi galėjo iki savosios vietos ties Pasvaliu nuvažiuoti. Nepaprastai graži aukštaičių ir žemaičių sutartinė...

Iš Panevėžio pusės pasvalietiškąjį ruožą ženklina ir su panevėžiškiais sujungia Šiaulių krašto žmonės. Į savąjį ruožą, prasidedantį nuo 344-ojo kilometro ir užsibaigiantį 348-uoju kilometru ties Pumpėnais, jie vėlavo. Panevėžyje įsukome į Baltijos kelią. Palinkę prie langų įtemptai stebėjome begalinę žmonių grandinę. Be penkiolikos septynios. Kur mūsų vieta? Kur laisvas kilometras? Niekaip neprivažiuojame tuščio kelio. Negi susirinko visa Lietuva? Lygiai septynios. Stovime tvirtai, rankomis susikabinę, širdimi ir Baltiją apjuosę, Lietuvą, Latviją, Estiją. Už nugaros plyti laukas. Prieš akis nedidelis senoliais medžiais apaugęs ant neaukštos kalvos dunkso kaimas. Į kairę – didžiulis plačiašakis ąžuolas žalioje saujoje laiko apglėbęs gandralizdį. Dešiniau – vienišus beržus keičia pavienės eglaitės. Įsidėmėsiu šį kilometrą. Šiandien jis – Lietuvos atspindys. Prieš penkiasdešimt metų visa tai buvo dalijama, parduodama. (...) Mūsų autobusas ne pasuka atgal, bet pervažiavęs Pasvalio rajono ribas, įrieda į Pumpėnus. Ausį pasiekia tremtinių dainų melodijos. Jas tuoj pakeis šiauliečių aktorių skaitomos eilės, ištraukos iš Biblijos, iš svarbių, prieš penkiasdešimt metų sukurtų dokumentų. Dieną tuos pačius žodžius girdėjo Šiaulių gyventojai, vėliau tų žodžių prasmė sroveno gyvąja grandine. Ir dar kartą jie pakartoti čia, Pumpėnų bažnyčios papėdėje, kur ir baigėsi šiauliečių Baltijos kelio atkarpa, – fiksuoja savo patirtį šiaulietė Audra Venckuvienė (Rankomis ir Baltija apjuosėme Lietuvą, Šiaulių naujienos, rugpjūčio 25). O ties Sereikonių kaimu Šiaulių krašto žmonės paženklina savo susikabinimą Baltijos kelyje – pastato šiauliečio Gedimino Pyrago sukurta akmeninį paminklą. Prie šiauliečių liudijimų gražiai šliejasi ir sereikoniškio poeto Česio Cemnolonskio laiško žodžiai: Priešais mūsų pirkios langą, kitapus Baltijos kelio, liūdnojo jubiliejaus paminėjimui šiauliečiai pastatė paminklą, kuris tuoj pat paskendo gėlėse ir visą naktį buvo apšviestas daugybės žvakių liepsnelių. Ta proga parašiau keletą posmų... Vienas jų apdainuoja tai, kas įamžinta paminkle: Akmenyje pražydo veidas,/Širdis dviem durklais persmeigta.../Lyg pusamžio graudingas aidas –/Tėvynė mūsų prarasta... (Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Rankraštynas, F 58). Nebėra jokios takoskyros tarp šiauliečio, sereikoniškio, pasvališkio ir visų kitų suvažiavusiųjų į Baltijos kelią, yra tik vieningas broliškas laisvės troškulys.

Šiauliečio delnas 348-ajame kilometre tvirtai suspaudžia šilutiškio delną. Šilutės rajono laikraštis Pamarys (Stasys Mėlinauskas, „Baltijos kelias“ – gyva rankų grandinė, 1989, rugpjūčio 26) fiksuoja: Lietuvos keliai jau pradeda užsikimšti. 21 autobuso kolona, sudaryta Šilutėje, prie Sąjūdžio būstinės, iki Šiaulių važiuoja dar be sutrikimų, o Šiauliuose jau suskyla. Čia į kelią link Pasvalio tirštais srautais jau pradeda lietis kitos kolonos.(...) Turėjome užimti 2 kilometrų ruožą už Pasvalio. Tam būtų užtekę ištiestomis rankomis susikabinti apie pusantro tūkstančio žmonių. Tačiau ištiesti rankų negalėjome – stovėjome petys prie peties ir dar glaudžiau. Tikriausiai mūsų būtų užtekę ir keturiems, o gal dar ir daugiau kilometrų. O paskui buvo daug mitingų pakelyje, kur žibėjo uždegtos žvakutės. Dalis šilutiškių dalyvavo mitinge Pasvalyje. Kalbėjo rašytojas K. Saja. Jis sakė, kad ši diena pagal įvykių reikšmę prilygsta Vasario 16-ajai. Anot oratoriaus, dar pernai kai kas į Sąjūdį bei jo lyderius žiūrėjo tarsi šuo į vabalą, o šiandien padėtis jau visai kitokia. Tačiau dabartinėje sudėtingoje situacijoje reikia didelės išminties, didelės visų Lietuvos žmonių vienybės, susitelkimo. Tame pačiame laikraštyje įdėtas kvietimas į Baltijos kelio akciją su kelionės ir Šilutės krašto ruožui skirta schema. Skelbime vėl mums svarbūs žodžiai: Vakare prie Lietuvos–Latvijos sienos bei Pasvalio parke vyks mitingai... Tos dienos Šilutės rajono laikraštis šiandien kaip liudijimas stoja į tą pačią Baltijos kelio grandinę ir sieja su visais kelio broliais.

Tauragės Sąjūdžio laikraštis Mūsų žinios jau rugpjūčio 18 d. pirmajame puslapyje paryškintomis raidėmis ragina: Rugpjūčio 23 d. 19 val. akcija „Baltijos kelias“, susitinkame Panevėžio–Pasvalio kelio 13–14 kilometre. O rugsėjo 7-osios Mūsų žinios jau liudija: Nors tik dalis kolonos pateko į Tauragei skirtą ruožą, tačiau ir tos dalies būtų užtekę vientisai grandinei laiku sudaryti, jeigu būtume pradėję rikiuotis, tik atvykę, nelaukdami kol suvažiuos visos iš Tauragės išvykusios mašinos. Šilutiškiai ir šilališkiai, pastebėję mūsų praretėjusį galą, bemat jį užpildė. Ir nesvarbu atrodė, kieno ruože tu stovi – savo ar kaimyno, visus jungė sunkiai nusakoma bendra nuotaika. Baltijos kelio ruožas ties Talkoniais: 350–352 kilometrai. Tauragiškių susikabinimo kilometrai. Šią vietą šiandien primena puiki R. Baliūno nuotrauka, atkeliavusi kartu su pirmuoju rugpjūčio 26 d. Tauragiečių balso puslapiu: susikabinusių rankų grandinė. Po ja – Neilos Meiželytės straipsnis Atmintis sujungia tautas byloja: Autobusai sunkiai talpino norinčius „susikibti rankomis“, daug liko už borto. (...) Mūsų, tauragiečių zona – du kilometrai kelyje tarp Panevėžio ir Pasvalio. Organizatoriai buvo teisūs, išvykimą paankstinę – vietoje buvome vos pusvalandis prieš svarbiąją valandą. Spėjome tik šiek tiek pramankštinti ilgoje kelionėje sustingusius kaulus, pasivaišinti obuoliais – jų pasiūlė vietinė senutė, apsižvalgyti aplink. (...) Susirikiavome, paėmėme vieni kitus už rankų ir rodos kaip vienas žmogus stovėjome, ta neaprėpiama daugybė iš visos respublikos suvažiavusių. Man į ranką įsikibo šiaulietis, sako: „Mūsų tiek daug atvažiavo, kad nutarėme jums padėti“, bet kai pirmas šurmulys aprimo ir tolygiai stovėjome dešinėje kelio M-12 pusėje, pajutau – galime ir mes kam nors „padėti“, nes vietomis stovėjome susiglaudę pečiais. Dvidešimt minučių stovėjo gyvybės tiltas, sroveno šiluma iš esto, latvio, lietuvio rankų, paskui vieningai nusprendėme – per trumpai. Būtume ir valandą ir dvi išstovėję. Ną ką gi – namo. O taip nesinori... Kai sutemo, pasijutome kaip pasakoje – ir priekyje ir atgal pažvelgus mirga marga mašinų šviesos, pakelėse žvakučių debesys. Visas kelias lyg žibanti šviesos juosta. (...) Bandėme suskaičiuoti dalyvavusius. Iš Tauragės išvažiavo maždaug 50 autobusų, jeigu dar pridėsime antra tiek važiavusių savo mašinomis, išeis, kad Tauragės rajonui atstovavo ne mažiau kaip 3000 žmonių. (...) Tauragė mus pasitiko jau po vidurnakčio. Kiekvienas, pravėręs savo namų duris, skubėjo papasakoti namiškiams dienos įspūdžius. O jie – visam gyvenimui užsikoduos atmintyje. Užsikodavo, tik šiandien juos būtina, kiek dar įmanoma, viešinti – paversti mūsų naujausiąja istorija.

Prie Tauragės krašto – ir šilališkiai Baltijos kelyje. Mūsų siekimas aiškus – taip skelbia P. Dargio ir V. Gaižausko straipsnio antraštė (Artojas, rugpjūčio 29). Nemaža mūsų kaimynų tauragiškių kolona įstrigo ties Pasvaliu. Todėl jų du kilometrai buvo skystokai užpildyti. Bet ne bėda: mūsų buvo tiek daug, kad galėjome padėti kaimynams. Būtume galėję padėti ir plungiškiams, kurie stovėjo nuo mūsų į Latvijos pusę. Bet anie vos tilpo savo atkarpoje. (...) Magistralėje jau šešioliktą valandą pradėjo rinktis žmonės. Po valandos šilališkiams skirtas kilometras jau buvo apstatytas lengvaisiais automobiliais. Beliko sulaukti autobusų. Darėsi neramu, nes radijas pranešinėjo apie automobilių kamščius Šiaulių–Pasvalio kelyje, kuriuo važiavo mūsiškiai. Išsprūdo! Atvažiavę džiaugėsi, kad žemaičiai yra labai „apaslyvi“ ir viską daro iš anksto. (...) Devynioliktą valandą 20 minučių gyvoji grandinė iširo. „Ar tai jau viskas? – pasigirdo nustebę balsai. Ne, tai ne viskas. Tai tik kelio pradžia. (...) Po akcijos vieni iškart pasuko į namus, kiti dar pasiliko pakelėj statyti kryžių, dainuoti dainų ir giedoti giesmių, treti pabandė nusibrauti į didįjį mitingą prie Lietuvos ir Latvijos sienos. Nemažai šilališkių, pasirodo, dar liko savo atkarpoje ir surengė mitingą. Vieną iš daugelio mitingų ilgoje magistralėje, jungiančioje tris vieno likimo tautas, – dar vienas kraštas, dar viena atmintis, fiksuojanti didžiojo nepriklausomybės kelio pradžią.

Ties Jurgėnais susikabino plungiškių rankos. Praėjusį trečiadienį didžiulė autobusų ir lengvųjų automašinų kolona su šimtais žmonių išvažiavo į gyvąjį „Baltijos kelią“. Čia plungiškiai kartu su šimtais tūkstančių Pabaltijo geros valios žmonių išreiškė savo protestą gėdingam V. Molotovo – J. Ribentropo paktui, – trumpai įvardinta plungiškių kelionė į Pasvalį laikraštyje Kibirkštis. O puikus fotoreportažas į bendrą atmintį įlieja nuotraukose užfiksuotus istorinius momentus: sausakimšą žmonių grandinę, susikibusių ir aukštai iškeltų rankų jūrą, nesibaigiantį mašinų srautą.

Kelmė. Šalia Plungės. Žodinių liudijimų šįkart nėra tik kelios iš Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos atkeliavusios nuotraukos. Bet kartais už žodžius ryškiau prabyla vaizdai: rankomis susikibę kelmiškiai išdidūs ir džiugesio kupini stovi jiems skirtuose 357–355 kilometruose netoli Jurgėnų. Kokie šviesūs nuotraukose įamžinti veidai – seno ir mažo, inteligento ir kaimo prasčioko. Visiems tas susikabinimas vienodai brangus. Tam čia jie ir atvažiavo iš tolimosios žemaitijos. O vienoje nuotraukoje kelmiškiai susibūrę prie akmeninio paminklo, pastatyto tolėliau nuo savųjų kilometrų, prie Pumpėnų. Tai atminties ženklas ateičiai, įsikomponuojantis į didžiulę Baltijos kelio paminklų eilę.

Viens prie kito susirikiuoja radviliškiečiai ties Talačkonių kaimu. Mūsų rajono gyventojams buvo paskirti Baltijos kelio septintas–devintas kilometrai nuo Pasvalio. Tenlink ir suko autoinspektorių, tvarkdarių su žaliais raiščiais lydima kolona, su savimi pagarbiai vežusi kryžių. Ne vienas pastarųjų tąkart iškilo atokesnėse nuo magistralės vietose rugpjūčio 23-iosios atminimo, tautos atgimimo, vienybės ženklan. Ir štai kulminacija – 19 valanda. Petys glaudžiasi prie peties, delnas suranda delną. Didelis ir mažas. Matau, kaip „gyvoje grandinėje“ gražiai įsiterpia vežimėlis. Iš vienos pusės ant jo – motinos, iš kitos – tėvo ranka. O vežimėlyje mėlynom kaip dangus akelėmis mažylis. Ten toliau – gal anūkų prilaikoma senutė, sodriai nušarmojusiais plaukais vyrai, už jų jaunuoliai. Kiek akys užmato – į vieną ir į kitą pusę žmogus prie žmogaus. Ir jokio tarpelio. (...) Iš Gyvosios Sienos daugelis ne namo – į mitingus, kitus susiėjimus dar suko. Viename jų, suvadinusiame į Pasvalio parką, dalyvavo rašytojas K. Saja. Jis supažindino su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo naujausiais nutarimais, savo kalba aistringai kvietė brandinti save laisvei. Žmonės išsisakė, išsiliejo – kalbomis prie mikrofono, karštais plojimais, skandavimais didžiuliame rate, kuriuo buvo apsėdę parko estradą. O kai skirstėsi, daudelis tebesinešė degančias žvakutes, – sugrąžina į atmintį Pasvalyje regėtus vaizdus radviliškietė G. Dunauskienė (Mūsų kraštas, rugpjūčio 29). Radviliškiečiai palieka ir ties Talačkoniais prie kelio pastatytą kryžių, liudijantį: Baltijos gyvojo kelio atminimui. 1989. 08. 23. Radviliškio krašto žmonės.

Radviliškis ištiesia ranką Pasvaliui. Mūsų rajono žmonėms numatyta vieta Baltijos kelyje: ties Pasvalio miestu – nuo Šlamų miškelio iki geležinkelio pervažos ties Diliauskų–Papyvesių kaimais, tuometiniu Atžalyno kolūkiu (360–366 km) ir dar kilometras prie Latvijos sienos, skirtas Saločių apylinkės gyventojams. Pasvalio sąjūdžio rajono taryba dokumente „Išeisim į Baltijos kelią“ nurodo: Trečiadienį, rugpjūčio 23d. 16 val. 30 min. Pasvalio bažnyčioje aukojamos šventos Mišios už Tėvynę. 17–18 val. rikiuosimės mums skirtoje kelio M-12 atkarpoje 360–366 kilometruose nuo Šlamų miškelio link Rygos. Kas nori padėti simbolinį akmenį į pasvaliečių aukurą, veža prie Pasvalio miesto šiaurinės ribos tą dieną ar iš vakaro. 16 val. – gyvoji siena. Išsakysime brolišką vieningumą ir siekį turėti kiekvienos tautos šventą teisę pačiai spręsti savo likimą. Po to eisim ar važiuosim į mitingus prie Latvijos sienos, Pasvalio parke ir Pumpėnuose.

Pasvaliečiai 366-jame kilometre susikabina su klaipėdiškiais. Įspūdingas, tapybiškas, fotografavimui lengvai pasiduodantis kryžius ties Pajiešmeniais. Jame užrašas: Baltijos kelias. 1989 08 23. Klaipėdos ir Klaipėdos rajono Sąjūdžio žmonės. Tai jų rankos ir širdys, paliktos anuomet ir tebesančios šiandien. O rugpjūčio 31 d. laikraštis Lietuvos jūreivis (Gražina Bulovaitė, Akcija „Baltijos kelias“) perduoda tokią žinią: Į Baltijos kelio akcijos vietą – Pasvalį iš Klaipėdos mašinų kolona pajudėjo apie tryliktą valandą. Pasvalį tikėjomės pasiekti laiku. Tačiau šįkart buvo gerokai apsirikta. Pirmosios kamšatys prasidėjo Kuršėnuose. O štai Šiauliuose susikimšo tūkstančiai mašinų iš visos Žemaitijos. Važiuojant tokiu greičiu, praskriejo ir trys, ir keturios, ir penkios valandos, laikrodžio rodyklės tiesiog katastrofiškai artėjo prie septintos, o čia dar radijas pranešė, kad Pasvalyje visame kelio ruože iki Latvijos sienos laisvų vietų jau nebėra ir, tai juokais tai rimtai, patarė mauti tiesiog laukais – laimė, laukai sausi, o derlius jau nuimtas. (...) Ne visi važiavusieji į Baltijos kelio protesto akcijos vietą tą dieną pasiekė Pasvalį. Visu keliu nuo Pasvalio iki Šiaulių irgi nusidriekė mašinų grandinės, sudarydamos kitas Baltijos kelio grandines, žmonės degino žvakes, susiėmę už rankų stovėjo, klausėsi radijo. Svarbiausia, visi pamatė, suprato, pajuto, kad trys Baltijos respublikos, visiškai bejėgės politiškai, drąsiai stojo į suverenių Baltijos valstybių kelią, kuriuo ėjo prieš pusę amžiaus. Taigi būta dar kelių Baltijos kelio atšakų, bet visos jos susijungė į tą patį kelią. Pasvalys dar labiau praturtėjo.

Kretinga. Pasvalio kryptimi traukiančių kretingiškių autokolona nusitiesė beveik dešimt kilometrų. Ir Kretinga skubėjo į savąjį ruožą ties Rauboniais. Kryžių slėnyje paliko savąjį kryžių. Tikiu, kad mūsų rajono žmonių vienybės ir susiklausymo simboliu taps ąžuolinis Zigmo Krakausko išskaptuotas kryžius, palydintis kiekvieną, kuris pro Pasvalį keliaus trijų vieno likimo tautų širdis sujungusiu keliu, – rašo Genovaitė Paulikaitė Kretingos rajono laikraštyje Švyturys (Ir atleiskime kaltes, 1989, rugpjūčio 36).

Už Kretingos – Skuodas. LPS Skuodo rajono Taryba kreipiasi į jus ir ragina rugpjūčio 23 dieną iš ryto rinktis į miesto aikštę. Išvykstame 11 valandą į Pasvalį, kur tektų mūsų rankomis apjuosti dviejų kilometrų ruožą. Kas galime, važiuokime savo transportu. Reikėtų daugiau kaip 1000 porų skuodiškių rankų. Nepalikime tuščio mums numatyto ruožo, – toks istorijoje analogo neturintis kvietimas nuskamba rugpjūčio 19 d. Mūsų žodyje. Rankomis apjuosti ir 1000 porų rankų – pirmą kartą pasaulio istorijon įrašomas naujas laisvės matmuo. Ir kai kilometrai skaičiuojami rankų juosta, pasaulis priverstas pripažinti tų tautų ir laisvę, ir istorinio reiškinio unikalumą. Skuodo Sąjūdžio tarybos pirmininkas Virmantas Butrimas rajono laikraštyje Skuodo žodis (Skuodiškiai Baltijos kelyje, 1989, rugsėjo 15) irgi palieka atminties dalelę, atsimušančią į dabartį: Įveikti Pasvalio kamštį pavyko, bet iki išsvajotų 374–376 kilometrų dar liko nemažai. Nerimaudami stebime pakelėse šventinamus kryžius, koplytstulpius, papuoštus žvakutėmis su juodais kaspinais bei gėlių jūra. Mosėdiškiai netoli Pasvalio irgi pastatė kryžių. Pagaliau mes – vietoje. Lygiai 19 valandą skuodiškiai, susiėmę rankomis, užpildo visą atkarpą. Nelaimingi pasijuto už mūsų esantys Mažeikių bei Naujosios Akmenės atstovai. Jų kolonos įstrigo prie Pasvalio, jiems reikalingi juodi kaspinai, kad užpildytų tuščius tarpus... (...) Taip pat kiek vėliau sužinojome, kad dalis skuodiškių, išvykusių vėliau nuosavu transportu, iki mūsų ruožo neprasimušė ir stojo rikiuotėn kituose kelio ruožuose. Jie pasakojo, kad graudu buvo žiūrėti į sustingusią prie Pasvalio mašinų koloną, į išlipusius iš mašinų žmones su tautiniais rūbais, žvakėmis, juodais kaspinais, gėlėmis. Jiems beliko sudaryti Baltijos kelio atšaką. Šito vaizdo mes nematėme, tik vėliau sužinojome, kad prie Pasvalio Baltijos kelias žymiai išsiplėtė – pasidalijo į kelias atšakas. Visi keliai veda į vieną – tiksli Baltijos kelio išraiška nuskamba taip pavadintame skuodiškio Stasio Jonausko straipsnyje (Mūsų žodis, rugpjūčio 29), čia ir vėl konkreti fiksacija: pagrindinė skuodiškių kolona – apie 40 autobusų, daug lengvųjų automobilių spėjo pačiu laiku. Į 374–376 kilometrų ruožą tarp Pasvalio ir Bauskės atvyko per pusantro tūkstančio skuodiškių.

Akmenė: Mūsų rajonui buvo skirti du kilometrai ruože tarp Pasvalio ir sienos su Latvija. Kai prieš keletą dienų nuvažiavome apžiūrėti mums skirto ruožo, nejučia sumišome: kokie ilgi kilometrai ir kiek nedaug teužgriebia išskėstos žmogaus rankos! Ar užteks pasiryžusių, ar nenutruks grandinė būtent mūsų rajono ruože? Atsiprašome Jūsų, gerieji žmonės, kurie nepatekote į autobusus Naujojoje Akmenėje, kurie neturėjote kuo išvykti iš Ventos, Akmenės, Papilės. Atsiprašome tų, kurie nespėjo nuvykti į mūsų rajono ruožą Vilniaus–Rygos plente. Ir drąsiausi svajotojai, ir didžiausi optimistai nedrįso patikėti, kad tiek daug Jūsų atsilieps į Sąjūdžio rajono tarybos raginimą. Negalėjome nujausti, kad tą trečiadienio pavakarę pajudės visa Lietuva, kad per siauri taps plentai ir miestų gatvės. Argi nebūtume parinkę savo rajonui kito, mažiau užtvindyto maršruto per Joniškį, Žeimelį ar Bauskę? Deja, kai įsiurbė galingas srautas Šiaulių gatvėse mūsų rajono koloną, taip ir nepaleido. Nebuvo galimybių sustoti ir prie koplytstulpio, kurį Ventos sąjūdininkai pastatė memoriale prie Pasvalio. (...) Jau tiesė žmonės vienas kitam rankas, kai mūsų automašina pagaliau pasiekė Akmenės rajono ruožą. Visi du kilometrai – nenutrūkstanti gyva juosta. Sustabdę mašiną kelkraštyje, skubiai įsijungėme į pažįstamų ir nepažįstamų kraštiečių grandinę. (...) Štai gausi akmeniškių delegacija, daugybė nuosavais automobiliais atskubėjusių mūsų rajono gyventojų. Vietomis į jų grandinę įsipynė Biržų, Joniškio, kitų rajonų gyventojai, nespėję pasiekti savo ruožų. Žinome, kad kažkur taip pat su kitų rajonų gyventojais susikibę akmeniškiai, kai kurie netgi plente pakeliui į Pasvalį. Šiuos liudijimus rašė Leopoldas Ruzga Akmenės rajono laikraštyje Vienybė (Sonetas vienybei ir laisvei, 1989, rugpjūčio 29) turbūt net nenujausdamas, kad jo žodžiai taps svarbus dokumentas dabarčiai ir kad po dvidešimties penkerių metų šito straipsnio ieškosim taip, kaip ieškoma aukso grynuolio.

Toliau – Mažeikiai. Ir mažeikiškiai prisimena: Prieš dešimtį metų buvo nuo­stabu. Žmonės plūste plūdo, visi keliai buvo pilni mašinų. Net laukai buvo pilni – norėjo vieni kitus pralenkti, važiavo tiesiai per pievas, per dirvas. Šiauliuose užstrigom. Autobusas taip lėtai slinko, kad ir dviratininkai, ir pėstie­ji mus aplenkdavo. Buvo la­bai pikta: visi skuba, o mes ne. Per radiją Vytautas Land­sbergis prašė nenusiminti, jeigu kas nors nesuspės lai­ku nuvažiuoti. Kvietė užsi­degti žvakutes ir susikibti rankomis autobuse. Taip ir padarėm: važiuodami per Pa­svalį užsidegėm žvakutes, paėmėm už rankų kaimynus. (Būdas žemaičių, 2004, rugpjūčio 25.) Mažeikiškių vieta – Puškonių kaimas, vietą ženklina ąžuolinis kryžius, sovietmečiu nugriautas, bet išsaugotas ir atstatytas. Marmurinėje lentoje įrašyta: Viešpatie, pripildyk mūsų dienas didžios prasmės ir saugok mūsų kaimo žmones nuo žemiškos vergijos. 1989 08 23. Puškoniečiai. Taip ir susikabino žemaičiai su aukštaičiais prie šiųjų kryžiaus. Atminčiai lieka ir mažeikiškės poetės Sofijos Šviesaitės žodžiai: Brolau, sesuo, ištieski savo ranką,/Meilės ugnelę įžiebk – ji gyva!/Te švino debesys į tolį slenka, –/Baltijos keliui šaukia Lietuva!.. Dar vieno rajono broliai su savita atmintimi sugrįžta į jubiliejinius metus.

Kaimynų pakruojiškių Sąjūdžio laikraštis Langas rugpjūčio 18-ąją ragina: Visus visus, didelius ir mažus, kviečiame į „BALTIJOS KELIĄ“. Pakruojo rajono žmonėms skirta užimti trijų kilometrų atkarpą kelyje Pasvalys–Bauskė (379–381 kilometrai 12-oje magistralėje). Tam reikia kelių tūkstančių žmonių. Pasvalio krašte pakruojiškiai palieka ir du kryžius – vienas saugo Baltijos kelio atminimą Morkūnų kaime, toje vietoje, kuri buvo skirta Pakruojo kraštui, antras kryžius iškilmingai stovi Pasvalio kryžių slėnyje.

Svarbūs istorijai išlieka Pakruojyje 1989–1990 m. Sąjūdį kūrusio Daliaus Stanciko paliudijimai: Kai sužinojau, kad Pakruojo rajonui „Baltijos kelyje“ teks užimti priešpaskutinę trijų (!) kilometrų atkarpą, prapuolė šios idėjos žavesys – ar jie ten centre, Vilniuje ir Kaune, pagauti euforijos, nors kiek susigaudo, kas dedasi gūdžioj provincijoje, tokioje kaip Pakruojis? Rajonas mažas ir „raudonas“, Pakruojo Sąjūdis silpnas, kolūkiai stipriausi Lietuvoje. (...) Kur jau ten mums trys kilometrai, gerai būtų, jei nors kokį kilometrą rankomis sukabintume. Tariuosi su Pasvalio Sąjūdžiu, atsakingu už paskutinių kilometrų atkarpą iki Latvijos pasienio, kad jei reikės, padėtų, ir pilnas  nerimo brėkštant rugpjūčio 23-ajai lekiu į Vilnių, Sąjūdžio Seimo posėdį. Per pietus grįžtant „Baltijos keliu“ matom jau besibūriančius pakelėje pirmuosius entuziastus. Kuo toliau, tuo dėl gausėjančio transporto judam lėčiau, o Panevėžy ilgam įstingam automobilių spūsty. Kelias atgal užtrunka du kartus ilgiau. Nerimas didėja (o jei padarysim vienintelę skylę per Lietuvą?), tačiau Klovainiuose laukia pirma gera žinia – iš mūsų gamyklos išvyko ne du, kaip planuota, o keturi autobusai. „Net didžiausi gamyklos pijokėliai netikėtai pareiškė norą“, – džiūgauja gamyklos sąjūdininkai. Likus valandai iki septynių, akcijos pradžios, mūsų ruožo pradžioje sausakimša ir automobilių, ir žmonių. Neįtikėtina – jokių girtų, jokių pykčių dėl užstatytų mašinų, jokių barnių. Jaunieji baikeriai, pralendantys pro visus kamščius, praneša, kad dar lieka dvi atkarpos tuščios. Siunčiam žmones ten – jokio nepasitenkinimo, visų bendras rūpestis. Pagaliau baikeriai raportuoja: viskas, mūsų 3 km ruožas užpildytas. Pagarsėjęs pijokėlis iš Pakruojo su motociklu pagarbiai siūlo sėstis už jo ir pačiam įvertinti mūsų ruožą. Važiuojam, didžiuojamės – nė tarpelio, kai kur net dviem eilėm! Sutemus lėtai judam namo. Už lango nuo pat Latvijos pasienio nepertraukiama uždegtų žvakučių (protėvių dvaselių?) linija. Kas gali paneigti, kad Oskaro Milašiaus vizija – Lietuva – Šiaurės Atėnai – neišsipildė! (http://www.bernardinai.lt/)

Joniškiečiai irgi netelpa į vieną eilę – savoje atkarpoje jie galėjo grupuotis net į dvi ir tris grandines. Baltijos kelyje jie įsikuria tarp Pakruojo ir Biržų, riboženkliai: 383–386 kilometrai. Juos joniškiečiai įamžina kryžiumi šalikelėje. Džiaugiasi senutė Saločių kaimo gyventoja, prie kurios sodybos ant kelio šlaito įkastas Joniškio krašto atminimo ženklas: Man kryžių pastatė. Turėsiu, kur ateiti. Ir tai ne vien jos – visų bendras džiaugsmas ir viltis. Dalinsimės visi tuo kryžiumi, močiut. Mat netikiu, jog kuris joniškietis, dalyvavęs jo pašventinimo ceremonijoje, važiuodamas pro šalį susivaldys nestabtelėjęs... – rašo Dalia Byčienė Joniškio laikraštyje Tarybinis balsas (Baltijos kelias: Laisvė, briviba, vadabus, 1989, rugsėjo 2). Jos žodžius tarsi patvirtina Vytauto Vaitkaus nuotraukos, kuriose įamžinti džiugūs, ryžto eiti laisvės keliu kupini joniškiečių veidai.

Rytoj – į „Baltijos kelią“, – Biržiečių žodyje skelbia LPS Biržų rajono taryba. Biržiečiai savo viltį uždega Latvijos pasienyje – nuo 386-ojo kilometro stulpelio iki brolių latvių žemės, savo ištiestų rankų kilometrais užbaigia lietuviškąją Baltijos kelio grandinę ir sujungia su latviškąja. Niekieno neorganizuotos, nesuskaičiuotos biržiečių mašinos nusitiesė ilga, tvarkinga kolona, judančia link Raubonių kryžkelės, nuo jos – link Latvijos, link tos kelio atkarpos, kurią turėjo apjuosti biržiečių rankos. Abiejuose kelio pusėse – mašinos, lūkuriuojantys žmonės, atvykę iš Skuodo, Mažeikių, Klaipėdos, Palangos, Neringos, Pakruojo, Kelmės. Vienur kitur vyksta mitingai, šventinami pakelėse pastatyti kryžiai. Antai prie anos sodybos stovi stalelis, lino rankšluosčiu užtiestas. Ant jo – krepšys obuolių ir ąsotis. Atvykstantiems. Broliams ir seserims. Dauguma biržiečių susirinko prie Latvijos–Lietuvos sienos. Čia Baltijos žiedą galėjo sudaryti kelios grandinės, stovintys ne tik susiėmė rankomis, bet ir surėmė pečius. Kažkieno lūpose skamba lietuviška daina, mama tyliai aiškina vaikui: rankomis susikabino tautos, kad taikiai apgintų savo teisę būti savimi. Prie Lietuvos ir Latvijos sienos buvo pašventintas šiai datai atminti skirtas kryžius, biržiečių liaudies meistro Algirdo Butkevičiaus ir jo sūnaus Vaidoto sukurta Rūpintojėlio skulptūra. Tūkstančių minia patraukė link ką tik sukaltos pakylos, kur netrukus prasidėjo mitingas. Į susirinkusius kreipėsi Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio seimo tarybos narys, TSRS liaudies deputatas R. Ozolas, Z. Sličytė, TSRS liaudies deputatai latviai, – jungiasi prie visų ir biržiečių liudijimas (Uždek savo viltį: Janinos Bagdonienės ir Zenono Meškausko reportažas, Biržiečių žodis, rugpjūčio 26).

Visus liudijimus tarsi sujungia Kryžių slėnyje mėnesiui po Baltijos kelio akcijos praėjus buvusios Pasvalio Carito pirmininkės, didžiosios Pasvalio sąjūdietės dar sovietmetyje, nepaprastai šviesaus žmogaus Onos Ratkevičienės rūpesčiu pastatytas paminklas: didžiulis akmuo, kurio viršūnėjė – metalinis kryžius. Prie akmens prigludusioje lentoje įrašas: Baltijos kelyje milijonai Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonių susijungė rankomis, širdimi trokšdami Dievo palaimos, vienybės, taikos ir nepriklausomybės. Dieve, laimink mus visus per šiuos kryžius šventus. Pasvalys.

Tai nevienadieniai dokumentai, kartu su laikraščių komplektais patenkantys į dulkėtas saugyklas. Jie  laikui nepavaldūs ir dabar,  prikelti iš užmaršties įgyja reikšmingą archyvinių dokumentų, kuriuose susilieja ir faktai, ir jausmas, statusą. Juose pats tiksliausias atsakymas į klausimą: kas buvo ir tebėra Baltijos kelias?

Baltijos kelias nesibaigė 1989-aisiais. Jis tęsiasi kiekvienais, ne vien jubiliejiniais metais ir gyvybe tebepulsuoja iki šiol. Tai kol kas irgi neatskleista patirtis. Jau susiklostė tokia tradicija: kiekvienų metų rugpjūty aplankyti savuosius kryžius pakelėje ir Kryžių slėnyje. Štai Joniškis, garsėjantis kasmetiniu susitelkimu prie savojo kryžiaus, skelbia: Mūsų kryžių prižiūri du vietos gyventojai: Anelė Raguolienė ir Kostas Šmelta – brolis ir sesuo. Jo papėdėje pasodintos gėlės. Tai Joniškio dalelė Pasvalio rajono Kubiliūnų kaime. Juk visi, kurie tą dieną tenai buvome, kažką palikome tame kelio ruože ir kažką atsivežėme iš ten visam gyvenimui. (Jonas Katkevičius, Petys į petį, susikibę rankomis, lyg Baltijos jūros banga. Ar dar prisimename? Sidabrė, 1996, rugpjūčio 28). Po kelių metų vėl įdomi žinia: Praėjusį penktadienį – rugpjūčio 23-iąją – joniškiečiai jau tryliktą kartą vyko į Pasvalio rajoną už Saločių kaimo, kur prie Kubiliūnų vienkiemio stūkso prieš trejus metus atnaujintas kryžius, žymintis vietą, kurioje stovėjo joniškiečiai. Šiemet vienkiemio gyventojai Laima ir Feliksas Sipavičiai savo iniciatyva sutvarkė aplinką, išgenėjo medžius, atmintiną vietą apsodino gėlėmis. (...) Joniškiečių išsaugota Baltijos kelio tradicija susidomėjo latviai. P. Bičkaus strapsnis apie joniškiečių puoselėjamą Baltijos kelio tradiciją pasirodė Rygos žurnale „Zintnieks“. Latvius suintrigavo joniškiečių ištikimybė trijų tautų draugystės ir vienybės idėjai, nes jų Baltijos kelias jau yra praktiškai užmirštas. Kitąmet prie Saločių kryžiaus atvyks ir latvių delegacija (Ilona Osipova, Baltijos kelio tradicija joniškiečiai užkrėtė ir latvius, Sidabrė, 2002, rugpjūčio 28). Joniškiečiai pirmieji pradeda vienyti visus kelio brolius atminties atkūrimo darbams.

Nuo Joniškio neatsilieka ir pakruojiškiai, irgi kasmet susiburiantys prie savojo kryžiaus. Jį globoja Morkūnų kaimo senbuvis Bronius Plevokas. Parymoti prie savųjų kryžių atkeliauja ir kitų rajonų žmonės. Ne tik parymoti, pabūti, bet ir laiks nuo laiko juos atnaujinti. Štai ir šiais metais ties Pumpėnais atnaujintas šiauliečių kryžius. Atvažiuoja į savo susikabinimo kilometrus ir tų rajonų žmonės, kurie atminimo ženklų nepaliko: susiburia pakelyje, pabendrauja, padainuoja, pasivaišina, prisimena, užsuka ir į Kryžių slėnį prie kitų kryžių prisiglausti. Graži Pasvalio krašto ir kitų regionų žmonių bičiulystė tampa svarbia mūsų istorijos dalimi, kurios pavadinimas: Baltijos kelio broliai.

Baltijos kelio ir jo tąsos liudijimų – begalės. Būtina juos visus surinkti, aplankyti stovėjusiuosius Pasvalio ruože, užrašyti prisiminimus kol dar gyvi liudininkai, surinkti nuotraukas, surasti garso ir vaizdo įrašus. Sudėti viską liudijimų krūvon. Tikėkim, bendromis galiomis pavyks šitą milžinišką darbą nudirbti. Juk delnai dar tebedega nuo anuomet prie jų prisilietusios laisvės troškulio jėgos.

Tai šitaip suvokiamas Pasvalio ruožas, įsipynęs į visą ilgą Baltijos kelio grandinę nuo Vilniaus iki Talino, tapo ne vien išsivadavimo ir sovietinės imperijos ir geležinės uždangos žlugimo, bet ir Europos kūrimo veiksniu.

Vitalija Kazilionytė

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro vedėja

Nuotraukos