Dramaturgui Juozui Glinskiui - 80

glinskis maza80-metį švenčiantis dramaturgas Juozas Glinskis neaplenkė Pasvalio krašto. Pasitikdami garbų kraštietį pasvaliečiai prisiminė jo išėjimą iš tėviškės – atstumtojo ženklu pažymėtas išėjo, kaip netinkamas to meto ideologijai, o grįžo pakelta galva. Ne vieną kartą grįžo – jau kaip pripažintas dramaturgas, ne vieną kartą atsivežė paskaityti kažką naujo iš savo stalčiaus. Skaitė neskelbtos kūrybos ir šįkart. Kam patiko, kam nepatiko, tačiau visiškai abejingų neliko. Susitikime dramaturgui duota visiška laisvė – kalbėti, ką tik širdis geidžia...

Noriu pasakyti, kad dabar aš jau nebe dramaturgas, dabar aš toks pasiskaitymų rašinėtojas. Gyvenu kaime, už Pabradės, vienas. Numarinau šuniuką, šiemet obelys gerai užderėjo, prisiraugiau antaninių obuolių, kopūstų. Pasikūrenu pirtį. Ir rašau tokį dalyką, jis dar nebaigtas, stengiuosi rašyti taip kaip niekas nerašė. Mano toks principas – tokius epizodus sukurti, katrų niekas dar nėra girdėjęs, ir tokių personažų nėra matęs, ir tokio gyvenimo nežino. Paskaitysiu keletą gabalų iš kūrinio, kurį rašau jau apie 4 metus.

Salvinija Koreckytė – Vilniaus priemiesčio lūšnynų augintinė; motina – Raimonda Koreckė, elgetaujanti epileptikė; tėvas... Raimondos Koreckės tvirtinimu, Lenkijos istorijoj minimas garsus karvedys. To mes patvirtinti negalim, nes ne viskas, ką Raimonda Koreckė tvirtino, apskritai galėjo būti patvirtinta. Tuo labiau, kad viską ji pasakodavo kiekvieną sykį ne taip, kaip iki tol buvo pasakojusi. Pavyzdžiui, apie dukters Salvinijos pradėjimą ir gimdymą. Vienąsyk tas karvedys buvęs vengras ir vaiką jai padaręs ant Bekešo kalno, kitąsyk – lenkas, trečia – prancūzas; visais atvejais pradėjimas vykdavęs aukščiausiuose Vilniaus reljefo taškuose. Prašviesėjus atminčiai, Raimonda su visomis detalėmis pasakodavo, ir kaip tai „iš tikrųjų" atsitikę. Kada jai suėję keturiolika, naktimis ją ėmė lankyti velniai ir reikalauti nekaltybės, sykį ir visas tuntas apstojęs, privarydavę iki traukulių ir sąmonės netekimo, taip kankinę keliolika metų. Kartą ji pabėgusi ant kryžių kalno ir ėmusi melstis; viens po kito suskambę Vilniaus bažnyčių varpai, šviesos spindulyje nusileidęs sparnuotas karininkas, pabučiavęs ją, ir ji pasijutusi kažkaip ne taip, o vėliau paaiškėję, kad tokiu būdu ji pastojusi. Gimdžiusi Raimonda Koreckė ant to paties Kryžių kalno, nes bijojusi, kad jos kūdikio nepasigriebtų piktieji. <...> Kaip su tais piktaisiais, kategoriškai ką nors teigti negalime – nesu panašių sričių specialistas, bet nenuginčysi fakto, kad paauglės mergaitės ir be minimų uodeguočių turi daug rimtų problemų, kurių nei mama, nei tuo labiau tėtis neišspręs. Klausimai dar labiau komplikuojasi, kada mama pradeda bendrauti su nežemiškomis būtybėmis, o tėtis iš vis nežinia su kuo ir kur bendrauja. Kapstykis pats! – štai kas turi būti rašoma ant kiekvieno gelbėjimo rato.

Na va, čia toks epizodėlis... tie mano tekstai arba rašos arba niekas nesirašo..kai jau rašai, tai ir parašai iš karto, antrą kartą nelendi. Nieko nežionau, neplanuoju.. Staiga ima ir prakalba berniukas su mergina...ir užsirašai...vidurnaktį, tamsoje išeina žodžiai, diktuoaj kažkas iš aukščiau..šita legenda, taigi jos niekad nebuvo, nei vieno personažo nebuvo, bet va atėjo personažai, siužetas, įtampa, gyvenimiški dalykai atsiranda ir pasirašo. Reikia milžiniškos kantrybės, sulaukti to sakinio... Tai va, toks keistas, nepaaiškinamas mano rašymas. Svarbu, kad iš pirmų sakinių užsikabintų ir kol nepaskaitei iki galo, tol nesužinosi kulminacijos...Svarbu užkabinti skaitytoją. Pavadinimas irgi iš tokių keistumų, naujadaras, katras labai keistai skamba - „Dorandobongas". Atsirada dorandobongai, keisti akmenžmogiai, katrų sielos tarp akmenų, kiekvienam akmeny siela, jie labai teisingi. „Dorandobongas" – kasdieninis pasiskaitymas smalsiem, guviems ir trenktiems. Apie šitos knygos išleidimą dar negalvoju, dar nežionau kas bus toliau, nieko nežinau, kaip baigsis.

Pasigirdo klausymas iš salės: Jūs išliekat sarkastiškas, vaizduojat šlykštynes, o ką galėtumėt pavaizduoti šviesiom spalvom?

– Gal ne visi sutiks, kad čia vien tamsios spalvos, manau, kad čia gan šviesiom spalvom mano parašyta yra, skaitytojas supras pagal save.

Į klausimą, kas rašytoją daba gyvenime labiausiai džiugina, jis atsakė: Labiausiai džiugina, kad aš dar esu, galiu dirbti, nesiskundžiu sveikata... kiekvieną rytą padėkavoju už tai. Sutinku tik džiugius, gerus žmones...man pasisekė gyvenime – kad esu toks, koks esu.

Kitą klausimą, ar lankąs teatrą, rašytojas pakomentavo, kad jam ten daug kas nepatinka, nepatinka tas atviras papasakojimas apie tai, kas gyvenime vyksta. Man patinka tokie dalykai, kai autorius užkabina, labai nedaug pasakoma, o viskas vyksta tavo vaizduotėje.

Pabaigoje dar užklausiam: „Amoralitete" parašėte tokius žodžius: „Kurkite kas dieną, kas valandą ir niekad nebus baisu". Vadinas tik kūryba gali pasaulį išgelbėt. Juozas Glinskis pritaria, kad kūryba tiek mūsų visų, tiek viso pasaulio gelbėtoja.

Aštuoniasdešimtas jubiliejus – didelė ir džiugi šventė ne tik svečiui, bet ir mums visiems. Užtat ir nusitiesia sveikintojų eilė ilgiausia. Sveikina Pasvalio valdžios atstovai, Pasvalio apylinkių seniūnas Stanislovas Triaba, prisiminęs, kad jo mamos šokių pamokos vykdavo Mediniuose su dramaturgo broliu Alyzu, sveikina gimnazijos mokytojai, muziejus, buvę kaimynai iš Sindrinų Monika ir Egidėjus Palaimos. Būkit kitoks, kitaip rašykit ir aš manau, kad mes dar ne kartą susitiksim, – pasakė aprišdama jubiliejine juosta mielą svečią Pasvalio Mario Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė.

Nuotraukos