Naujos knygos

Valstybės atkūrimo istorijos. Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata

Herojus paprastai išaukštiname pagerbdami už atliktą milžinišką darbą, ypač valstybės kūrėjus, kurių pastangos apvainikuotos Lietuvos valstybės atkūrimu XX amžiaus pradžioje. Paprastai įvertiname Vasario 16-osios nutarimo signatarų, pirmosios vyriausybės narių, viceministrų, pasiuntinių, slaptųjų pasiuntinių, derybininkų konkrečius nuopelnus. Tačiau pažinimo ir smalsumo ugnių įkaitintoms auditorijoms rūpi ir jų tarpusavio santykiai, charakteriai, pomėgiai, arba keliami klausimai – kaip lietuvių politikai, susispietę ir besispietę Pirmojo pasaulinio karo metu apie Lietuvos Tarybą gyveno kasdienybėje, kuo jie maitinosi karo metu, kas buvo jų draugai ir su kuo pykosi, kaip veikė okupacijos sąlygomis ir ką neįprasto padarė, kokiomis priemonėmis veikė to meto politiniuose ar ekonominiuose procesuose. Svarbu prisiminti ir tuos neretai dabar jau pamirštus žmones, kurių drąsūs poelgiai ar žingsniai svariai prisidėjo prie Lietuvos klausimo kėlimo ar valstybės pripažinimo konstravimo.    

Žuvis, kuri supainiojo duris. Liudas Dapkus

Smeigtukų spiečius ant pasaulio atlaso. Stalčiuje čežantys būsimos kelionės bilietai. Dar nepatirto nuotykio laukimas. Nueito kelio dulkės ant patikimų žygio batų. Visa tai – ir gerokai daugiau Liudo Dapkaus knygoje „Žuvis, kuri supainiojo duris. Ir kitos 69 istorijos iš šešių žemynų“.

Tai – pasakojimai iš rojumi vadinamų salų ir kruvinų karo žemių. Įvykiai padangėse ir urvuose, tviskančiuose rūmuose ir purvinose žeminėse. Susitikimai su keistuoliais ir genijais, skurdžiais ir milijonieriais. Akistatos su pasauliu ir pačiu savimi. Trumpos istorijos, tarytum minčių žemuogės, suvertos ant gyvenimo smilgos. Prisirpusios uogos, kurias vieną po kitos traukiau iš kibių žolės pirštukų. Lyg tos pačios rūšies, bet nepanašios viena į kitą, nesvarbu, kad sunokusios toje pačioje pievoje. Šitos istorijos nutiko įvairiais laikais, kai kurios netgi labai