Naujos knygos

Tarp šlovės ir ašarų. Stasys Lipskis

„Apie mūsų literatūros klasiką, rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską (1882 04 07 - 1957 08 17) išleista nemaža tiek kritikos studijų, tiek atsiminimų rinkinių. Kur kas solidesnis yra paties rašytojo kūrybinis derlius - romanai, apysakos, apsakymai, legendos, dramos, feljetonai, kelionių reportažai. Keli dešimtmečiai skirti pagrindinei provizoriaus profesijai - darbui vaistinėse. Jis Lietuvoje įkūrė pirmąjį memorialinį muziejų - savo motinos dėdės Antano Baranausko klėtelę, ja nuolat rūpinosi ir vadovavo iki pat mirties. Ilgus metus gyveno Maskvoje bei Kaukaze. 1947-1957 metais tris kartus iš eilės buvo renkamas Tarybų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Tarybiniais metais Vienuolio asmenybė ir kūryba buvo akivaizdžiai išliaupsinta. Oficialioji kritika ypač šlovino jo romaną „Puodžiūnkiemis", kuris pačiam autoriui kėlė daug skausmo ir ašarų dėl redaktorių prirašinėjimų ir parašyto teksto braukymų. Baimė dėl tremtyje įkalinto sūnaus lėmė nuolankų rašytojo elgesį ir tylią kapituliaciją, kai cenzoriai perrašinėjo jo sukurtus tekstus... Ilgą laiką rašytojas buvo priverstas skleisti melą apie nežinia kur esančią dukrą Laimą. Nors žinių apie ją turėjęs, nes mamutė, jo žmona, slapta susirašinėjo su Amerikoje gyvenančia dukra. 1944 metų vasarą Laima su vyru, Kauno karo mokyklos aviacijos skyriaus absolventu, leitenantu, pasitraukė Vakarus. Tik 169 metais, Juozo Jurginio šeimos įkalbėta, ji ryžosi su Inturisto kelialapiu atvykti kelioms dienoms į Vilnių, o iš čia vieno „Gimtojo krašto" žurnalisto padedama, atvažiavo pusvalandžiui į Anykščius, aplankė gimtuosius namus ir pasiėmė Juozo Stonio knygą „Antanas Vienuolis", kurioje buvo rašytojo ranka įrašytas autografas „Laimučiutei". Kai kurie rašytojo kūriniai tarybiniais metais nebuvo publikuojami. Tik atkūrus Nepriklausomybę, pamažu atsiskleidžia tikroji Vienuolio gyvenimo drama ir asmeninė, ir kūrybinė. Pamažu tolsta išliaupsintasis tarybinis rašytojas, sugrįžta didi kūrėjo asmenybė, patyrusi kančių ir neišvengusi skaudaus blaškymosi istorinėse pervartose. Naujų spalvų Vienuolio asmenybės istoriografiją įnešė jo artimo giminaičio Rapolo Šaltenio knyga „Tikras ir netikras Vienuolis" (1994) bei rašytojo globotinės Bronės Katinienės atsiminimai „Atodairų vasara" (2002). Paskatintas šių leidinių, knygos autorius domėjosi Vienuolio archyvais, jo amžininkų prisiminimais bei naujai paskelbta gausia jo laiškų korespondencija. „Ne toks buvo Vienuolis, - leidinyje „Sielynas" Atgimimo pradžioje rašė Bronė Katinienė. - Per minėjimus, kai iš tribūnos pasipila rašytojo asmenį liaupsinantys žodžiai: didysis klasikas, socializmo įtvirtintojas, darbo žmonių draugas, jų kovos dainius, aš net susigūžiu - ne apie tą žmogų, visai ne apie tą rašytoją čia kalbama. O buvo jis tipiškas mūsų patriarchalinio kaimo vaikas, išsaugoję gamtos reglamentuotą savo tėvų moralę, jų pažiūras, iš Dievo malonės gavęs talentą, čiulbėjo kaip mokė jo savo aukštaitišku liežuviu". Apie visa tai ir rašoma knygoje „Tarp šlovės ir ašarų". Ašaros ne veltui akcentuojamos knygos pavadinime. Rašytojo bendraamžiai ne kartą yra paliudiję jausmingą, emocionalų Vienuolio charakterį. Savo kūryboje narpliojęs ne vieną graudulingą siužetą, rašytojas dažnai taip įsijausdavo į personažų savastį, jog negalėjo be ašarų rašyti apie likimo akibrokštus žmonių gyvenime. Biografinis pasakojimas apie Antaną Vienuolį prasideda ir baigiasi viena diena rašytojo gyvenime - būtent 1957-ųją rugpjūčio septynioliktąja, kai nustojo plakti menininko širdis...“
Autorius

Tėvo sutartis. Jonas Hassen Khemiri

Kritikų pripažintas švedų autorius Jonas Hassen Khemiri romane „Tėvo sutartis“ pasakoja apie šeimą, esančią ant žlugimo slenksčio. Tai meistriška istorija apie šiuolaikinės tėvystės iššūkius.

Sūnus visada darė tai, kas jam buvo liepiama. Visą savo gyvenimą jis tik klausė ir neprieštaravo. Laikas viską pakeisti, galvoja sūnus, tačiau užuot pasakęs tėvui, kad nenori jo priimti į savo namus, jis tik paklausia, ar skrydis buvo geras.

Užsienyje gyvenantis senelis tradiciškai atkeliauja aplankyti savo suaugusiųjų vaikų. Savimi patenkintas vyras galvoja, kad jo atžalos visiškai niekam tikusios. Sūnus absoliutus nevykėlis sėdintis namie su vaikais, o dukra nėščia nuo netinkamo vyro. Tik senelis yra tobulas. Bent jau pats taip mano.

Tačiau per dešimt viešnagės dienų atsiskleidžia visos šeimos nuoskaudos, o į paviršių lenda seniai užgniaužti nesutarimai. Sūnus, kuris jau turi ir savo vaikų, nebenori rūpintis dar ir tėvu. Dukra taip pat privalo priimti nepatogius sprendimus. Pagal seniai sudarytą sutartį senelis kas šešis mėnesius turi teisę apsistoti sūnaus namuose, tačiau ar vis dar įmanoma išlaikyti šį susitarimą?

„Tėvo sutartis“ pasakojama iš įvairių veikėjų perspektyvų – kiekvienas gauna teisę į žodį. Autorius tekste nenaudoja vardų. Senelis yra senelis, o tuo pačiu ir tėvas, taip pat yra tėvas-sūnus, duktė-mama ir kiti. Nors knyga kalba apie rimtas šeimynines ir socialines problemas, ieško atsakymų ar galima pakeisti šeimyninių aplinkybių nulemtą likimą, ji nestokoja humoro jausmo. Skaitytojai dar niekada neturėjo progos taip gerai iš vidaus pažinti šeimą.

Švedų rašytojas Jonas Hassen Khemiri gimė 1978-tais metais. Jis parašė keturis romanus, šešias pjeses, taip pat sukūrė trumpų istorijų, scenarijų ir esė. Lietuvoje taip pat jau išleistą romaną „Viskas ko neprisimenu“ Švedų institutas paskelbė viena iš dešimties geriausių švedų autorių knygų, kurias privaloma perskaityti, jei siekiate geriau pažinti šios šalies literatūrą.
Jonas Hassen Khemiri gavo ne vieną literatūrinę premiją. Tarp jų ir prestižinės Augusto bei P. O. Enquisto premijos. Autoriaus kūriniai verčiami į daugelį pasaulio kalbų ir jau susilaukė ne tik skaitytojų, bet ir kritikų pripažinimo...

Tylios širdys. Gwen Florio

JAV žurnalistės Gwen Florio romanas „Tylios širdis“ patiks visiems rašytojo Khaled Hosseini gerbėjams. Istorija mus nukelia į Afganistaną, iš karto po 2001-tųjų rugsėjo 11-osios teroro akto. Tai jaudinanti knyga apie dvi moteris – amerikiečių humanitarinės misijos darbuotoją ir jos vertėją. Nepaisant visiškai skirtingos gyvenimo patirties ir Afganistane didėjančio smurto, tarp moterų užsimezga netikėta draugystė.

Farida yra pakistanietė, kuri gyveno Londone. Nepaisant vakarietiškos patirties, jai tenka prisitaikyti prie tradicijų – moteris ištekinama už įtakingo afganistaniečio sūnaus Gulo. Pastarasis nėra itin patenkintas žmonos išsilavinimu. Po rugsėjo 11-osios teroro akto šeima persikelia į Kabulą, o Faridos vyro tėvas įdarbina marčią amerikiečių organizacijoje. Būtent čia moteris sutinka Martiną ir Livą – amerikiečių porą, kuri į Afganistaną atvyko su humanitarine misija.

Martinas ir Liva atvažiavo padėti moterims. Bent jau Liva, nes jos vyras turi ir kitų tikslų. Afganistaniečių padėtis itin prasta. Jos tekinamos per prievartą, turi taikstytis su daugpatyste, prieš jas smurtaujama, neleidžiama mokytis, dirbti, taip pat privalo dėvėti burkas. Amerikiečiai tikisi, kad jų pagalba leis moterims tapti labiau savarankiškomis, mokytis ir dirbti. Farida yra skiriama Livos vertėja. Moterys susidraugauja, tačiau afganistanietė priversta savo vyrui ir uošviui pranešti apie visas amerikiečių organizacijos veiklas. Tuo pačiu Liva savo vyrui pasakoja viską, kas susiję su afganistaniečių vyrais.

Moterų ryšys gilėja, o karo paveiktas Kabulas skirtingai veikia tiek jas, tiek sutuoktinius. Romanas „Tylios širdys“ vaizduoja sudėtingus dviejų labai skirtingų, bet vienodai stiprių moterų likimus karo konfliktų nuniokotoje šalyje. Draugėms teks patirti tokius išbandymus, kurių nė viena neįsivaizdavo. Skaitytojams suteikiama dar viena proga geriau pažinti Afganistano tradicijas ir kultūrą.

Gwen Florio (g. 1955) – JAV žurnalistė ir rašytoja, augusi gamtos apsuptyje. Jos tėvas draudė televizorių, o namus pripildė knygomis. Delavero universitete Gwen studijavo anglų kalbą, savo pasirinkimą paaiškindama tuo, kad nori ir toliau skaityti daug knygų. Tačiau tėvo paraginta įgyti specialybę, kuri leistų jai būti nepriklausomai, autorė pasirinko žurnalistikos kursą. Šioje srityje moteris dirbo daugiau nei trisdešimt metų, lankėsi daugybėje šalių, taip pat ir tose, kurios niokojamos karinių konfliktų. Tiek autorės romanai, tiek žurnalistiniai darbai ne kartą buvo įvertinti įvairiais apdovanojimais.

Už uždarų durų. Elizabeth Haynes

„Už uždarų durų“ yra antroji serijos apie detektyvę Luisą Smit knyga, kurią sukūrė „New York Times“ bestselerių autorė Elizabeth Haynes. Pirmoji dalis – „Po tyliuoju mėnuliu“. Šį kartą autorė pristato dar tamsesnę istoriją ir imasi atskleisti brutalią prekybos žmonėmis realybę.

Prieš dešimtmetį Luisa Smit dar tebuvo konsteblė ir patruliavo gatvėse. Tuo metu ji įsitraukė į paauglės dingimo bylą. Atostogų metu Graikijoje dingo penkiolikmetė Skarletė Reinsford. Policijai taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas nutiko merginai. Ji pabėgo ar buvo pagrobta? Luisa Smit bylos nesėkmę priėmė asmeniškai ir ilgus metus neišmetė iš galvos.

Specialiojo skyriaus pareigūnai atliko kratą viešnamyje ir čia surado be žinios dingusią Skarletę. Būtų per švelnų sakyti, kad detektyvė Lu nustebo. Jos skyriaus detektyvė seržantė Semė Holends padeda Specialiajam skyriui išsiaiškinti, kur visą tą laiką buvo mirusia laikyta mergina ir kodėl jos šeima nesidžiaugia atsiradusia dukra?

Tuo metu Luisa tiria keletą karštų bylų. Miestelyje buvo žiauriai sumuštas vaikinas, taip pat nužudytas baro savininkas. Detektyvai bando suprasti ar šie nusikaltimai susiję ir netikėtai pradeda aiškėti, kad naujos bylos siejasi ir su Skarlete.

Knygos „Už uždarų durų“ istorijoje sutinkame dvi stiprias veikėjas. Luisa Smit – karjeros siekianti ambicinga detektyvė, kurios asmeninis gyvenimas atskleidžia trapią ir pažeidžiamą pusę. Skarletė Reinsford – prekybos žmonėmis auka, kuri pamažu išpainioja susivijusias gijas ir atskleidžia siaubingus dalykus. Elizabeth Haynes serija išsiskiria policijos darbo vaizdavimu. Autorė įtraukia apklausos protokolus ir kitus dokumentus, kurie istoriją padaro dar realesnę. Rašytoja nepagailėjo skaitytojų – sukūrė daugybę siužeto vingių, įtampos ir stiprių personažų.

Elizabeth Haynes – britų rašytoja gyvenanti Rytų Anglijoje. Autorė pasakoja, kad istorijas ji rašė kiek tik save prisimena. Būdama trylikos metų Elizabeth nusipirko dėvėtą rašomąją mašinėlę, kurią vos pakėlė. Tačiau kartu su įrenginiu ji praleido daugybę šaunių dienų. Tiesiog rašė.
2005-tais metais draugė autorei parodė „National Novel Writing Month“ svetainę. Tai interneto puslapis, kuris paskelbė iššūkį parašyti 50 tūkstančių žodžių per vieną lapkričio mėnesį. Iššūkis nesiūlė jokio prizo, išskyrus galimybę galiausiai save pavadinti rašytoju. Elizabeth Haynes sėdo ir parašė trilerį apie serijinį žudiką. Čia pat išmoko pamoką, kad blogiukai negali vadintis pažįstamų žmonių vardais. Autorė dalyvavo iššūkyje kiekvienais metais ir jo dėka galiausiai gimė tarptautinis bestseleris „Į tamsiausią kampą“. Šiuo metu ji yra išleidusi šešias knygas.

Vaikystės šešėliai. Žydrūnas Sadauskas

„Jeigu šią knygą pristatyti akademiškai, tai skambėtų taip: populiariosios psichologijos knyga, kurioje sistemiškai pateikti charakterių blokai, kurie susiformuoja vaikystėje dėl esamų aplinkybių ir tam tikrų emocijų stimuliavimo, arba polinkio toms emocijoms. O jei kalbėti iš širdies, ši knyga – mano 8 metų praktinė patirtis VEIDOSKAITOJE, kuri padėjo pamatyti ir suvokti, kad visi apribojimai ir kompleksai yra suformuojami vaikystėje. Ir nors dabar mes suaugę ir manome, kad vaikystė nedaro įtakos šiandienos sprendimams, tai – didžiausia saviapgaulė. Kad ir kiek mums dabar metų, jei kažkurioje gyvenimo sferoje nesiseka, atsakymas į klausimą „kodėl ?“ yra tik vaikystėje.“

Problemos suvokimas - tik pusę problemos. Knygoje „Vaikystės šešėliai“ pateiktos praktikoje patikrintos technikos, kurios leis Jums geriau jaustis šiandieną!

Vaikų traukinys. Viola Ardone

Kartais norėdami surasti savo likimą, turime atsisakyti visko, net ir motinos meilės. Dar joks romanas to nepasakė taip tiesiai ir atvirai, kaip autorės Viola Ardone „Vaikų traukinys“.

„Vaikų traukinys“ yra emocionalus ir jautrus romanas apie likimą. Istorija paremta mažai žinomais tikrais faktais, kuomet tūkstančiai neturtingų pietų Italijos vaikų po Antrojo pasaulinio karo buvo išvežti į šalies šiaurę ir apgyvendinti globėjų šeimose. Tai buvo italų komunistinės organizacijos planas ištraukti juos iš nuniokotos teritorijos bei skurdo.

Mėgstamiausias septynmečio Amergo žaidimas yra skaičiuoti Neapolio gatvių praeivių batus. Sveiki batai atneša daugiausia taškų, tačiau tokie itin retai pasitaiko. Berniukas nepažįsta savo tėvo, o mama gyvena vos sudurdama galą su galu. Pasiūlymas siųsti vaikus į šalies šiaurę atrodo tarsi išganymas. 1946-tais metais Amerigo palieka Neapolį ir kartu su septyniasdešimt tūkstančių neturtingų vaikų sėda į traukinį, kuris kirs visą Italijos pusiasalį. Berniuko akimis stebime karo nuniokotą, atsitiesti bandančią šalį. Vaikas praleidžia keletą mėnesių jį priėmusioje šeimoje, kur septynmetis atranda svetingus namus, dosnumą ir meilę. Su naivia nuostaba jis priima pasikeitusias aplinkybes, kuomet globėja jam tampa tikresne mama, nei ta, kuri jį pagimdė. O svarbiausia, Amerigo atranda meilę smuikui ir pasitinka smuikininko lemtį.

Nors Amerigo grįžta į Neapolį, jis neranda vietos nei purvinose ir skurdžiose gatvėse, nei savo tikrosios motinos glėbyje, todėl nusprendžia sekti savo likimą. Kitą kartą gimtajame mieste jis pasirodo tik 1995-tais metais, motinos laidotuvėse. Dabar Amergo jau yra garsus smuikininkas ir į savo istoriją gali pažvelgti kitomis akimis. Jam teks galutinai susitaikyti su praeitimi, kurią bandė pamiršti, rasti atsakymus, kurie liko neatsakyti, atleisti bei ramiai žvelgti į ateitį.

„Vaikų traukinys“ – skausmingas romanas apie viltį bei mažai kam žinomą italų šeimų patirtį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

Italų rašytoja Viola Ardone gimė Neapolyje 1974-tais metais. Ji baigė literatūros mokslus ir keletą metų dirbo leidybos srityje. Autorė rašo įvairius straipsnius, moko lotynų ir italų kalbų vidurinėse mokyklose. Viola Ardone iš viso parašė tris romanus. „Vaikų traukinys“ sulaukė didelės sėkmės ir yra išverstas į dvidešimt penkias kalbas.