Naujos knygos

Partizanas II. Mindaugas Milinis

Antrais pasaulinis karas baigėsi prieš metus, tačiau Lietuvoje karas toli gražu nesibaigė. Alkani žmonės rikiuojasi eilėse prie duonos, miestų gatvėmis traukia išsekę belaisviai, gyventojai areštuojami už menkiausius nusižengimus ar dėl išgalvotų kaltinimų. Niekas negali jaustis saugus – nusitrina riba tarp kariškių ir nusikaltėlių gaujų, jų aukomis tampa niekuo dėti žmonės. Pokario Mėmelis, Rytų Prūsijos miestas, toli gražu neprimena išdidaus uostamiesčio.

Raudonieji okupantai nebaudžiami šeimininkauja mieste, suiminėja ir žudo žmones, o prieš partizanus bei jų rėmėjus organizuojamos baudžiamosios akcijos. Enkavėdistus ypač erzina partizano Verpeto vadovaujamas būrys, kuris dingo prasiveržęs pro tris apsiausties žiedus. Situacija tokia rimta, kad į Mėmelį, pasirengęs daryti tvarką, atvažiuoja pats ministras Bartašiūnas.

Okupantai rezga planus kaip sustabdyti laisvės kovotojus. Neatmetama net mintis aktyvuoti agentus-smogikus.

O partizano Dovo Gelžaičio-Prūso gyvenime atsiranda moteris. Anksčiau tanavęs Vermachte ir svarstęs bėgti iš okupuoto krašto, dabar jis keičia savo planus. Tačiau ar netikėtai užgimusi meilė nebus pražūtinga?

Knygos „Partizanas II“ autorius Mindaugas Milinis – Klaipėdoje gyvenantis ir dirbantis žurnalistas, rašytojas bei redaktorius. Ilgą laiką dirbo dienraštyje „Vakarų ekspresas“, parašė ne vieną knygą apie karą Afganistane. Prieš keletą metų išleido pirmąjį romaną „Partizanas“. Istoriniame romane plėtojama partizaninio karo tema.

Pristatydamas pirmąją knygą, Mindaugas Milinis teigė, kad 80 proc. romane aprašytų faktų yra tikri, tik „įvilkti“ į pasakojimo rūbą. Jis rėmėsi autentiškais laisvės kovotojų atsiminimais, pokalbiais su likusiais gyvais pasipriešinimo dalyviais. Kiekvienas jų, stodamas į partizanus, turėjo skirtingus motyvus: vieni nusprendė slėptis miškuose, kol kas nors pasikeis, kiti tikėjo Lietuvos nepriklausomybe, treti laukė pagalbos iš Vakarų. Skirtingi jų likimai susipina ir kuria romano „Partizanas II“ siužeto įtampą.

Partizano žiedas. Ernestas Kuckailis

Karinėje istorinėje apybraižoje „Partizano žiedas“ Lietuvos kariuomenės karys Ernestas Kuckailis persikelia į 1948-uosius ir pasakoja sukrečiančią istoriją apie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kelionę per partizaninio karo apimtą šalį istoriją. Autorius kūrinyje ieško partizanų žygio paralelių su šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės pratybomis.

Tai buvo metai, kai sovietai pradėjo didžiuosius trėmimus, o partizaninis pasipriešinimas pasiekė apogėjų. Iš tankių Kazlų Rūdos apylinkių miškų Adolfas Ramanauskas-Vanagas, lydimas kelių bičiulių, išsirengė į ilgą ir varginančią kelionę Žemaitijos link. Čia 1949 m. žiemą planuojama pasirašyti svarbiausią partizaninio karo dokumentą. Simboliškai vasario 16 d. pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija – tai tiltas, sujungęs pirmąją Lietuvos Respubliką ir miškuose jos atminimą saugančius laisvės kovotojus.

Nors knyga „Partizano žiedas“ parašyta kaip istorinis romanas, joje Ernestas Kuckailis remiasi gausia archyvine medžiaga, dokumentais ir archeologiniais tyrimais. Pasakojimą apie partizanų vadų susitikimą ir kovos su enkavėdistais Užpelkių miške scenas papildo pasakojimas apie kai kuriuos šiuolaikinio Jėgerių bataliono kūrimosi užkulisius. Autorius randa nemažai panašumų tarp jėgerių bei partizanų kovos taktikos. Taip aktualizuojami ir mūsų dienų įvykiai – partizanų kautynių vietoje savo įgūdžius lavina nepriklausomos Lietuvos kariai.

„Partizano žiedas“ – penktoji Ernesto Kuckailio knyga. Joje atgyja kiekvienas partizanų nueitas kilometras, o sunkios jų kelionės sąlygos kuria siužeto įtampą. Jie ne tik privalo išvengti priešų keliamo pavojaus, bet ir įveikti saviškių nepasitikėjimą.

Knygos autorius Ernestas Kuckailis – profesionalus Lietuvos kariuomenės karys, viršila. Nuo 1991 m, jis tarnavo Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Vytauto Didžiojo Jėgerių batalione, Žvalgų mokykloje. Dabar jis Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre rengia snaiperius. Ernestas Kuckailis turi ir kovinės patirties – jis dalyvavo kariuomenės misijose Kosove, Afganistane ir Irake.
Kauno dailės institutą baigęs karys neužmiršta ir šio amato – jis yra sukūręs „Alfa“ kuopos ir jėgerių mokyklos emblemas, taip pat ne vieną beretės ženklą. Ankstesnėse knygose autorius pasakojo Antrojo pasaulinio karo vokiečių parašiutininkų dalinio istoriją, aprašė Nepriklausomybės kovas ir Specialiųjų operacijų pajėgų misiją Afganistane.

Pats sau nepažįstamas: kūryba ir kultūra. Marcelijus Martinaitis

Kūryba man turėjo kitą reikšmę: ji mane išgelbėjo po ilgo suglebimo, po jaunystės nostalgijos laikotarpio. Kai jau buvau save „užmiršęs“, kai, rodos, nieko jau iš savęs nelaukiau, netikėtai prasimušiau iš vidaus, iš kažkokios nykios užmaršties – pats sau beveik nepažįstamas. Tai man yra mįslė. Tačiau tam buvau pasiruošęs literatūriškai – beveik sąmoningai. Tik iš anksto nežinojau – kam? Paskui, rašydamas eilėraščius, atpažinau užmirštus žmones (Onulė, Kukutis, Žuvelis), baimę, tylą. Jau kažkur sakiau, kad poezija – keista atmintis, o gal kerštas, kad kartais nuslopini savyje atmintį ar išsižadi tave supusių, išauginusių, kalbėt ir jaust išmokiusių žmonių. Aš norėjau jiems padėkot... Pažvelgęs į tą iš atminties rūkų per kūrybą išnirusią realybę, aš pradedu jausti net kažkokią prietaringą baimę: štai buvę artimieji, kaimas, tarmė pasirenka tave atstovauti jiems visuotiniame pasaulio teisme...

Marcelijus Martinaitis

Paveldėtojai. William Golding

„Paveldėtojai“ yra antrasis britų rašytojo, Nobelio premijos laureato Williamo Goldingo romanas, pirmą kartą leidyklos „Faber & Faber“ išleistas 1955 metais. Pats autorius jį vadino mylimiausiu savo kūriniu, jį labai gerai vertino ir literatūros kritikai, įžvelgę „Paveldėtojų“ filosofinėje koncepcijoje tęsinį tų idėjų, kurios buvo išsakytos pirmajame ir garsiausiame Williamo Goldingo romane „Musių valdovas“.

Tyrėjai romaną „Paveldėtojai“ mato dvejopai – iš vienos pusės akivaizdus ryšys su jau minėtu „Musių valdovu“, iš kitos jie įžvelgia polemiką su Herberto Velso „Istorijos apybraiža“, kuriame pateikiamas optimistinis ir racionalistinis žvilgsnis į žmonijos istoriją. Goldingas kadaise prisiminė, kad jo tėvas, racionalizmo šalininkas, Velso veikalą vadino „paskutinės instancijos tiesa“. Savo ruožtu, amžininkai iš „Times Literary Supplement“ pastebėjo, kad abu kūriniai šiek tiek artimi stilistiškai.

Romano „Paveldėtojai“ siužetas aprašo neandertaliečių porą, gyvenančią ramų, taikų, naivų, beveik žmogišką gyvenimą, kurį sunaikina mūsų protėviai homo sapiens – geriau išsivystę atėjūnai, turintys ugnį, tobulesnius įnagius ir laukinę, žiaurią prigimtį. Išradingai pasakodamas istoriją neandertaliečių akimis, W. Goldingas nagrinėja mūsų civilizacijos užuomazgas, mūsų prigimtyje glūdinčią prievartą ir jos padarinius žmonijai. Šiandien, virš pasaulio kaupiantis nepakantumo ir agresyvumo debesims, šis romanas tampa itin aktualus, nes ieško atsakymo į klausimus: kas esame, kur einame ir kur galime atsidurti.

Romane rašytojas naudoja turtingą ir intensyvią simbolių bei metaforų kalbą. Vienas iš svarbiausių simbolių, užimantis ypatingai svarbią vietą pasakojime, yra vanduo. Vanduo nuneša mirusios senutės kūną, vanduo skiria neandertaliečius nuo salos, kurioje yra „kiti“. Romane ypač svarbus „krentančio vandens“, krioklio, įvaizdis, įteikiantis skaitytojui romano filosofijos supratimo raktą. Pirmą kartą šis įvaizdis atsiranda romano pradžioje, kai neandertaliečių grupė beveik priartėja prie savo vasarvietės. „Krentančio vandens“ triukšmas nutraukia pokalbius ir priverčia klajoklius sustingti iš baimės ir susižavėjimo.
Krioklys romane atsiras dar ne kartą. Ir kuo baisesnės scenos, kuo labiau jie supranta naujuosius žmones ir suvokia savo artėjančią pražūtį, tuo labiau kriokia krioklio vanduo. Tas vanduo, kurio neandertaliečiai neįstengė peržengti, o homo sapiens tai padarė, nes matė ne simbolį, o kliūtį.

Pažink Prancūziją. Keliauk, ragauk, patirk. Vytautas Kandrotas

Vytautas Kandrotas yra išleidęs daugiau nei dešimt knygų apie keliones po Lietuvą, o šįkart skaitytojams siūlo pažinti Prancūziją – kaip pats sako, savo antrąją mylimiausią šalį po gimtinės. „Pažink Prancūziją“ – neoficialus kelionių po Prancūziją vadovas, skirtas žmonėms, besižavintiems šia šalimi, norintiems ją geriau pažinti ar tik besiruošiantiems aplankyti.

Šios knygos puslapiuose Prancūzijos paveikslas atsiskleidžia per pažinimą, įsimintinas keliones, neprilygstamą gastronomiją ir asmenines patirtis. Atrasite dar neregėtą Prancūziją: nuo tik prancūzams būdingų tradicijų, užsieniečiams nesuprantamų keistenybių iki istorinių sąsajų su Lietuva. Knygoje „Pažink Prancūziją“ rasite įdomią ir įtraukiančią šalies statistiką; vertingų patarimų keliautojams; rinktinius maršrutus po Prancūziją jūsų svajonių atostogoms; rekomendacijas, kokių patiekalų būtina paragauti kiekviename regione.

Peilis. Jo Nesbo

„Peilis“ yra dvyliktas norvegų rašytojo Jo Nesbø romanas iš detektyvui Hariui Hūlė skirtos serijos. Gausūs šios serijos gerbėjai, atsivertę pirmuosius knygos puslapius, su palengvėjimu atsidus – neįprastai pozityvus Hario Hūlės gyvenimo etapas baigėsi, jis vėl geria, ir vėl viskas blogai bei blogėja.

Osle įvykdyta žiauri žmogžudystė. Šioje byloje Hario Hūlės vaidmuo ne visai įprastas – jis ne vadovauja tyrimui, o tampa vienu iš įtariamųjų. Pats jis nieko aiškaus papasakoti negali, nes pergyvena ne pačius geriausius laikus ir kelių pastarųjų dienų įvykiai visiškai pradingo iš detektyvo atminties. Tiesa, žmogžudystės laikui Haris Hūlė turi alibi, bet vienas atsitiktinai rastas daiktas bute priverčia jį tuo suabejoti. Romano „Peilis“ herojus beveik įsitikinęs savo kaltumu ir pradeda asmeninį tyrimą, kuris vyksta ir išorėje, ir paties Hario Hūlės asmenybės kertėse.

Kiekvieną kartą pradedant skaityti naują Jo Nesbø romaną „Peilis“ kyla klausimas – kodėl jie tokie populiarūs, noriai atverčiami ir su gailesčiu užverčiami? Atsakymų yra ne vienas. Pavyzdžiui, toks – skaitytojai mato, kad būtent skandinaviškame šaltyje klasikinis detektyvas sugebėjo išsilaikyti beveik nepakitęs. Juose, taip pat ir Jo Nesbø romane „Peilis“, nusikaltymas padaromas sąlyginai uždaroje erdvėje, kurioje tėra ribotas įtariamųjų skaičius. Skaitytojas nuo pat pradžių susipažįsta su visu galimų nusikaltėlių sąrašu ir turi galimybę, kartu su sekliu – dalyvauti bylos tyrime. Seklys apklausia įtariamuosius, daro vieną klaidingą sprendimą, vėliau – kitą, seklys ir skaitytojas nusiramina, tuomet nusikaltėlis padaro savo ėjimą, viskas vėl atgyja, gimsta naujos versijos, daromos naujos klaidos. „Peilis“ yra būtent toks, klasikinis. Romano skaitytojui nuo pirmų puslapių aišku, kad auka nėra atsitiktinio įsilaužimo rezultatas. Ir štai Haris Hūlė, kartu su skaitytoju, pradeda pinti savo versijas, o klastingas Jo Nesbø – jiems trukdyti. Visa tai suteikia, be abejo, didžiulį skaitymo malonumą.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 40 milijonų Nesbø knygų egzempliorių, jo knygos išverstos į 50 kalbų. Naujausias autoriaus romanas „Peilis“, tik pasirodęs pasaulyje, iškart užkopė į daugelio šalių topų viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukia.