Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti? Gintautas Vaitoška

Homoseksualumas

Greičiausiai būsite matę filmą „Kinsey" (2004). Ar tai viskas, ką reikia žinoti apie šį seksologijos klasiką? O Sigmundas Freudas? Kodėl šiandien cituojama tik pirmoji jo „Laiško amerikietei motinai" (1935) sakinio dalis? Kada iš tiesų vyko pirmoji seksualinė revoliucija ir kodėl iki 1973 metų homoseksualumas laikytas „liga"?

Jaunoji karta visada pasiruošusi ginti „pažemintuosius ir nuskriaustuosius". Dėl šio gražaus idealizmo ji energingai gina potraukį tai pačiai gimčiai jaučiančių žmonių teises. Bet ar konkretūs asmenys ir LGBT ideologija – tapatūs dalykai?

Remdamasis daugiau kaip šimto metų psichologijos istorija, autorius įtikinamai parodo, kad su homoseksualumu susijusio kentėjimo priežastys kur kas gilesnės nei visuomenės pasmerkimas, o potraukį tai pačiai gimčiai jaučiantis žmogus yra toks pat kaip mes visi: subtilus ir netobulas, aštraus proto ir kenčiantis, neatsispiriantis pagundai laikyti save tobulu ir dažnai – išties talentingas. Tikime, kad nepopuliari šios knygos „Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti?" puslapių žinia tokį talentą gali išskleisti. Gyvenimui, kuriame kančia kuria prasmę, drąsa – džiaugsmą, o tiesa išlaisvina.

Nors visuomenės psichologinis raštingumas pozityviai išaugęs ir jautriai bendraujame su vaikais jau pirmaisiais jų gyvenimo metais, faktai apie ankstyvoje vaikystėje patirtų emocinių sužeidimų ir homoseksualaus potraukio vystymosi ryšį yra nutylimi. Tada nei pats tokj potraukį jaučiantis žmogus turi „psichologinių problemų", nei jo tėvai yra kalti dėl jų kilmės. Tačiau tobuli nesame nė vienas iš mūsų, o mūsų tėvai tokie nėra ar nebuvo dėl jų pačių tėvų išgąsčio, liūdesio ir kitokios nesveikatos mūsų neramiame krašte - tad kurgi tas, kuris yra „be kaltės"? Krikščionišku požiūriu - tai tik Adomas ir Ieva savo jaunystėje.

Noriau kalbama apie homoseksualumą lemiantį „geną", hormonus. Dar daugiau: nebeleidžiama pasakyti, kad vaisingumas yra sveikatos dalis, o kūno organai turi savo paskirtį, kurios nepaisant, sveikata žalojama. Ar nepatirtos bendrystės skausmas, savęs kaip asmens nepriėmimas, depresija atsitrauks chirurgiškai pakeitus lytį? Kaip formavosi toks įsitikinimas ir kodėl jis toks populiarus? Stipriausių ekonomikų Vakarų šalių paaugliai šiandien plūsta į lyties tapatybės klinikas; nebeleidžiama mergaitei pasakyti, kad jei ši „taps" berniuku - negrįžtamai sužalos ir savo kūną, ir psichinę sveikatą. Lietuvoje tai dar sakome.

Daugiau naujų knygų