Pasvalio Mariaus Katiliškio
viešoji biblioteka

Apšarmojo laukai, subolavo namai,
Apšerkšnijo žilvičiai ir uosiai.
Apsnigti ąžuolai, žydi eglės baltai,
Tarsi pasakoj Senio ūsai.

Pamojavo ranka, pamojavo antra
Ir pabiro lengvutės snieguolės.
Ne tokia paprasta Šalčio burtų lazda –
Ji suranda žvėrelių guolius!

Krinta snaigės būriais, ore supas lengvai,
Šoka lėtąjį snaigių suktinį...
Ei, į kiemą visi, dideli ir vaikai,
Tai žiemos dovana pirmutinė!

1988 m.

Pasibeldė rudenio šalna
Ir pagelto paskutinis lapas.
Slenka saulė lėta, balzgana,
O širdy nyku ir liūdna tapo…

Su gelsvu lapu mintis nuklys,
Pasibels į jojo tamsų langą...
Dar ne vienas lapas žemėn kris,
Šokdamas svajingą lėtą tango...

Kas galėtų šiandien ją paguost,
Jei šalia nėra mieliausio draugo.
Jei jisai kituos kraštuos,
O jo meilę tik laiškai tesaugo…

Būsiu aš su juo mintim kartu –
Neišskirs rudens šalna vėlyva.
Lauksiu iš toli mielų laiškų,
Pas mane su vėjais teatskrieja!

2002 m.

Vėl žiema. Vėl pusnynai giliausi,
Sniegas lekia baltais sūkuriais.
Kurgi tokiu keliu nukeliausi,
Kas užeit pasišildyt įleis?

Tu sugrįžk! Neišeik! Išklausysiu
Tylų priekaištą tavo širdies:
Tu kalbėsi, o aš pamąstysiu
Ir ieškosiu savos nuodėmės...

Tu eini. Tavo pėdsakais seka
Šiaurys vėjas, atlėkęs laukais.
Ir nelieka nei kelio, nei tako...
Snaigės žaidžia tavaisiais plaukais...

Neišeik, dar pūga nenurimo,
Juk paklysi pusnynų keliuos!
Atsiliepki į mano šaukimą
Ir sugrįžki, prašau, atgalios!

2006 m.

Kai sutemos į žemę leidžias,
Užkrinta ant laukų rasa,
Ties vartais vakaras pabeldžia
Į veidą plūsteli vėsa

Užsnūsta Mūša ir Mažupė.
Į vandenis žvaigždelės kris...
Skaron šiltesnėn įsisupus,
Lyg užburta svajoju vis...

Miestelis rimsta. Tyla vėjas.
Šešėliai draikosi ilgi.
Aukštai žvaigždynai susilieja
Mėnulis žaidžia jų glėby...

Minčių kraitelė atsivėrė,
Iškilo kas brangus širdy...
Per veidą nuslenka šešėliai.
Likime, kur tamsoj vedi?

2006 m.

Žengia, skuba ruduo lyg pašėlęs
Ir saulutės mažiau vis, mažiau.
Kai atsikvepia medžių šešėliuos,
Rodos šypsos: „Gražiai nudažiau“?

Auksu rėdos miškai – mūsų broliai,
Raudonuoja šermukšniai toli.
Tokie dailūs jų uogų karoliai,
Vis grožies – atsidžiaugt negali.

Parko takas lyg kilimas klotas.
Kiek spalvų surandi įvairių!
Tik va ąžuolas senas šakotas
Nesiruošia dar rengtis variu.

O štai klevas jau pakeitė rūbą,
Lyg jaunikis puikuojasi juo.
Liepos jau nusirengti suskubo
Gal prieš klevą? O ne! Juk ruduo.

Piktos šalnos užkliudė gėlynus.
Jau ir pievų žalumas blankus.
Bet iš tolo dar moja jurginai,
Kelia margus žiedų vainikus.

Kur pažvelgsi – vien spalvos ir spalvos:
Čia geltona, raudona, ruda.
Keičia rūbą ir slėniai, ir kalvos,
Net arimai spalvingi tada.

Rudenėlis – tai tobulas menas,
Nuostabiausiu peizažų gama.
Ir akims, ir širdims mūsų – penas!
Nors kasmet jis, bet jo negana!

2006 m.

Sveiki! – jums pasvalietiškai tariu
Gražios be rūpesčiu dienos linkiu.
Te šypsena visų veiduos žydės,
Sėkmė tegu visus žingsnius lydės

Tegu kiekvieno laimė neaplenks
Jei nesužydo meilė – lai pražys!
Lai jūsų akys džiugesiu spindės!
Jums gėrio linkiu iš visos širdies

Mielas Joniškėli,
Tu – gražus miesteli.
Nors man ne gimtinė,
Bet brangus kampelis.

Čia darbštuolės Bitės
Pėdsakas įmintas.
Ošia senas parkas
Karpių pasodintas.

Čia išlikęs dvaras
Praeitį mums mena,
Geri, darbštus žmonės
Ir šiandien gyvena.

Vasarom – tu žalias,
Rudeni – auksinis,
O iškritus sniegui,
Tampi sidabrinis.

Džiugina kiekvieną
Tekanti Mažupė.
Meta jon monetą,
Kam sugrįžti rūpi.

Mielas Joniškėli,
Aš tariu tau AČIŪ,
Nes mielai sutinki
Ir savus, ir svečią.

Jau keturių šimtų
Šventei jubiliejų.
Kas tikrai galėjo –
Šventėn įsiliejo...

Gera čia gyventi,
Kur Mažupė teka,
Kur didingi medžiai
Mums legendas seka...

2006 m.