Naktis ir diena

Naktis naktį pakelia rytą,
Diena dieną užmigdo vakare.
Glosto galveles,
Dainuoja lopšines.

Kiekvieną rytą atsikėlę
Einam žaisti laukuose.
Kiekvieną vakarą atsigulę
Klausom gražiausių lopšinių.

Nuprausti, švarūs bėgam į lauką,
Iškasam duobę, paslepiam žaislą.
Apkamšyti, švarūs lovose gulim,
Patenkinti sapnuojam saldžiausius sapnus.

Sapnai

Tylią tamsią naktį miega jau visi vaikai.
Snaudžia ir sapnus sapnuoja mylimi vaikai.
Apkamšyti, švarūs, aprengti, su meškiukais po ranka
Tylią tamsią naktį snaudžia jau visi vaikai.

Jie visi sapnuoja, kaip vasarą šilčiausią
Maudosi upelyje ir geria šaltą limonadą.
O kiti – kaip žiemą čiuožia ledu
Ir lipdo sniego senius kiemuose.
Dar kiti – kaip rudenėlį maudosi lapų šūsny,
O pavasarį susėdę ant spalvotų dviratukų sukasi ratu...

Tylią tamsią naktį snaudžia jau visi vaikai,
Apkamšyti jie šiltai, su meškiukais po ranka...

Jūra

Siūbuoja bangos, lopšines dainuoja laivams,
Supasi supasi supasi jūros bangos, liūliuoja.

Jūros dugne tūno nuskendę, nelaimės pagauti
Laivai, pilni turtų ir burtų.

Paslaptis saugo didieji rykliai,
Undinės gražiausios auksiniais plaukais.

Suka ratus žuvelės aplink jūrų karalienę,
Arba giliai giliai miega sidabro rūbais apgaubtos.

Supa supa supa jūra didžiausius laivus,
Dainuoja lopšines gražiausiais balsais.

Giedrė

Biblioteka

Jei patinka tau skaityti
Daug knygelių įdomių,
Bėk į biblioteką savo –
Ten surasi daug draugų.

Ten fantazija beribė,
Liesis tau ji per kraštus,
Ten matysi daug drakonų
Ir belakstančius vaikus.

Dar gali pažvelgt į jūrą
Kur piratai skleis bures.
Ar pašokti su kengūra
Ir sugauti varlytes.

Na, ir baikime svajoti,
Bėkime į biblioteką.
Galime ir pagalvoti,
Ar prie „kompo“ būti verta?

Palėpė

Pas mus name antram aukšte
Tupi sena palėpė.
Baisi pabaisa ten yra –
Gąsdina mus tėtė.

Neikit vaikai, nes pagriebs –
sako mums tėvelis,
O tada ji paslapčia
Ims ir jus suvalgys!

Mat mamytė ten jau buvus,
Ir išėjo purvina.
Ji jau būtų ten pražuvus. Bet pabaisa jau sena –
Mamą jai sugaut bėda!

Eglė Pundziūtė, 1997-12-17 (13metų)

O emocijų

Nebeskaičiuoju lapų,
Ant žemės akmenų,
Tamsiom minutėm -
Ant kelių puolu.

Lieku aš po saule,
Po lietum,
Po lapais
Ir nerimu dvelkiu.
Rūke paklystu,
Ieškau spalvotų sapnų.

Nepaslėpsiu raidžių
Ant balto lapo,
Supynės girgždėjo šalia klevo.
Viskas man primena gyvenimą
Ir tai susirimavo.

Išteptos rankos
Ne kreida.
Karšto noro vedama,
Einu niūriu pūku.
Vėjo nebejaučiu.

Liūdesio sienos

Vėjas kvepia mėtom,
Nepamirštom bėdom.
Bėgu po lietaus basa.
Bėgu po lietaus basa.

Amžinai į dangų
Negaliu žiūrėt,
Baltą spalvą
Akyse regėt.

O pakelt rankas
Ir giliai įkvėpt,
Pamiršau kaip tai daryt
Ir kur skubėt.

Liūdesio sienų,
Žodžio tik vieno
Tylą randu
Ten aš einu.

Reikalingas man
Žemės tylumoj,
Smėlį vėl laikau,
Bet jį paleidžiu tuoj.

Net tada,
Kai vanduo sūrus
Norisi išgerti
Ir lėkt į namus.

Kol jaučiu

Kol kvėpuoju
Tu labai arti -
Na kol jaučiu.
Tu girdi mane?
Bijau atsimerkti,
Gal tai tik iliuzija
Kovo naktyje.

Dažau plunksnas juodai,
Po žemėm -
Mano namai.

Ilgi laiškai -
Iš naktų,
Pamestų rankų,
Žodžių trumpų.
Deja, Tavęs... nebejaučiu.

Odeta